Ši liga atsėlina iš pasalų, rodos, iš pačios pasąmonės gelmių... Pakanka tik vieną kartą „perdeginti galvos saugiklius“ – pervargti, persitempti, išsibalansuoti, ir tie „saugikliai“ kur kas prasčiau tave saugo, daug greičiau „perdega“ kitą kartą.
Jei kas man būtų tai aiškiai pasakęs, gal galėjo to niekada neatsitikti?
Ką būčiau pataręs sau? Nepervark, nenualink nervų sistemos. Jei tik pradeda trikti miegas, imkis visų priemonių atkurti gerą miegą, nedirbk per naktis. Tu pats provokuoji ligą, kuri supykusi ateina ir vožteli stiprų antausį.
Ši liga mane puolė ne vieną kartą, to nelaukiau, nesitikėjau, nes nuolat vartojau vaistus, skirtus ją pažaboti.
Liūdna, bet nedaug ką išmananti, nors aukštas pareigas turinti gydytoja psichiatrė man įrodinėjo: „Jūs savo ligą provokuojate pats, jūs prisimenate, kaip euforijos būsenoje anąkart jums buvo gera, ir tikriausiai prisišaukiate ją“.
Ji net nepaklausė, ar prisimenu tokios euforijos pasekmes. Juk kiekvieną kartą mano šeima atsidurdavo ant skyrybų slenksčio, kiekvieną kartą man pačiam reikėjo atrasti daugybę įrodymų namiškiams, kad liga pasitraukė ir kad tokios ligos išgydomos...
O tos pasekmės daug geriau prisimenamos nei euforija, į tokią sugriuvusio gyvenimo situaciją niekas nenori grįžti...
Dar liūdniau, kad gydytoja nusprendė neskirti mano ligai būtino medikamento ličio. Todėl kasmet pradėjau sirgti net po kelis kartus...
Dėl tų ligos atkryčių nieko nesinorėdavo, krisdavau į giliausią depresiją, vos sugebėdavau save prižiūrėti, nekalbant apie kitus šeimos narius, kuriais neįstengdavau pasirūpinti, jiems pagelbėti taip, kaip tai darydavau būdamas sveikas.
Draugai ilgai mane įkalbinėjo kaip nors gauti ličio receptą arba keisti gydytoją. Kartą šiaip ne taip nuvykau pasikonsultuoti pas vieną profesorių psichiatrą. Jis patvirtino, kad mano ligos atveju tas vaistas yra būtinas.
Nedideliame savo mieste neradau gydytojo, galinčio man išrašyti šio medikamento receptą. Visi psichiatrai siūlė kreiptis į savo gydytoją.. o toji šio vaisto neskyrė (net pateikus profesoriaus rekomendacijas), ji galvojo, kad tai jau atgyvenęs vaistas, nes yra kur kas naujesnių ir veiksmingesnių...
Patekau į užburtą ratą. Negi važinėsi kas mėnesį į Vilnių ar Kauną, kad gautum receptą vaistams? Be to, judėti tokiame užburtame rate labai sudėtinga, nes gili depresija sekioja ligonį iš paskos, paralyžiuodama ne tik veiksmus, bet ir sprendimų priėmimą. Tai vyksta tol, kol nepaskiriami tinkami vaistai...
Ką būčiau pataręs sau? Jei nepadeda paskirti vaistai, jei sunku, liūdna, nematai ryškesnių spalvų ar prošvaisčių (o gydytojas sako, kad tau viskas gerai, tu gerai atrodai), nedelsk, visada verta pabandyti kažką keisti. Tu turi teisę pasirinkti gydytoją.
Užburtą ratą mato ir ligonio artimieji. Iš pradžių mano šeima pastebi, kad kažkaip ne taip mąstau (pats žinau, kad visi faktai pradeda atrodyti simboliškai susiję, viskas neįtikėtinai gražiai siejasi galvoje). Jie mato, kad kažkaip ne taip elgiuosi.
Žinodami, kad tai ligos pradžia, jie netgi ima grasinti: „Tuoj atsidursi ligoninėje“. Tokios pastabos sukelia dar didesnį stresą. Imi slapukauti – nebesakyti visko, stengiesi taip elgtis, kad neišsišoktum, pradedi stebėti save iš šalies. O tai didžiulis stresas ir įtampa kiekviename žingsnyje.
Galiausiai būnu išvaromas sutuoktinės iš savo namų ( nesigulu į ligoninę gydytis, atrodau sau sveikas, nors mano šeima negali manęs pakęsti), todėl apsigyvenu pas savo tėvus.
Čia randu ramybę, niekas nestebi ir nekomentuoja mano kiekvieno žingsnio, nepriekaištauja. Lieka tik nuoskauda, kad esu išvarytas ir namų, o liga progresuoja vis labiau – mąstymo ir kalbėjimo greitis padidėja kone dvigubai.
Sukuosi kaip uraganas tarp darbų ir žmonių. Pradedu visus mokyti, kaip elgtis, kaip gyventi. Pradedu pirkti įvairius daiktus, ir dideliais kiekiais. Kas man gali sukliudyti?
Juk perku už savo uždirbtus pinigus, svajoju, kad tuos daiktus padovanosiu už gerumą ir draugiškumą kitiems žmonėms. Tikrai ne sau. Ir pirkimo procesas pasidaro ypač saldus. Atrodo, kad galiu sau leisti viską. Pagaliau giminės sugeba mane pergudrauti, tai jiems pavyksta tik po kelių nesėkmingų bandymų, ir aš atsiduriu ligoninėje.
Ką būčiau pataręs sau? Paūmėjus ligai negali sau nieko patarti. Jei jausdamasis sveikai būčiau parašęs ant lapo „Daryk taip ir taip“, susirgęs matyčiau visai kitas prasmes. Susirgus man niekas negali padėti, tik artimieji ir draugai. Jie turi atiduoti mane į medikų rankas, kad ta liga neužsitęstų ir „neįsivažiuotų“.
