Dienraščio „New York Times“ žurnalistas Charlesas Duhiggas savo knygoje „Įpročio galia“ priveda mus prie šiurpinančio mokslinių atradimų bedugnės krašto. Šie atradimai paaiškina, kodėl egzistuoja įpročiai ir kaip galima juos pakeisti – kad pasikeistų verslo įmonių, bendruomenių ir mūsų pačių gyvenimai.
Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką.
***
Billas Wilsonas neskaitė mokslinių žurnalų ir nesikonsultavo su daugybe gydytojų, prieš įkurdamas Anoniminių Alkoholikų klubą (AA). Prabėgus keleriems metams po to, kai pasiekė blaivumo, jis per vieną naktį, vienu įkvėpimu, sėdėdamas lovoje aprašė dabar žinomus dvylika žingsnių. Pasirinko skaičių „dvylika“, nes yra dvylika apaštalų. Ir kai kurie programos aspektai ne tik yra nemoksliški, bet ir gali atrodyti nepaprastai keisti.
Štai kad ir AA reikalavimas, kad alkoholikai ateitų į „devyniasdešimt susitikimų per devyniasdešimt dienų“, – atrodo, kad laiko trukmė parinkta atsitiktinai.
Ar didelis programos dėmesys dvasingumui, pabrėžiamam jau nuo trečiojo žingsnio, kai teigiama, kad alkoholikas gali pasiekti blaivumą „apsispręsdamas patikėti savo valią ir savo gyvenimą Dievo, kaip mes Jį suprantame, globai“.
Septyni iš dvylikos žingsnių mini Dievą ar dvasingumą, ir tai atrodo keista, nes programa sukurta kadaise buvusio agnostiko, per visą savo gyvenimą jautusio atvirą priešiškumą institucinei religijai.
Kas alkoholiką verčia gerti?
AA susirinkimai neturi nustatytos darbotvarkės. Jie dažniausiai prasideda nuo to, kad vienas narys papasakoja savo istoriją, paskui kiti irgi gali įsiterpti į bendrą pokalbį. Nėra profesionalų, kurie vadovautų pokalbiui, mažai taisyklių, kaip turėtų vykti susirinkimas. Per pastaruosius penkis dešimtmečius, kai beveik visus psichiatrijos ir priklausomybių tyrimo aspektus iš pagrindų pakeitė bihevioristinių mokslų farmacijos ir smegenų pažinimo srityse padaryti atradimai, AA liko laiko įšaldyti.
Kadangi programai trūksta griežtumo, mokslininkai tyrėjai ir akademikai dažnai ją kritikuoja. AA pabrėžiamas dvasingumas, teigia kai kurie jų, daro jų programą panašesnę į kulto negu į gydymo. Tačiau per pastaruosius 15 metų ji pradėta įvertinti iš naujo.
Dabar mokslininkai tyrėjai mano, kad programos metodai teikia vertingų pamokų. Harvardo, Jeilio, Čikagos, Naujosios Meksikos universitetų ir daugybės kitų institucijų tyrimų centrai aptiko tam tikrą AA veiklos mokslinį pagrįstumą, panašų į Tony’o Dungy’o metodų amerikietiškojo fubolo aikštelėje.
Jų atradimai patvirtina Auksinę įpročio keitimo taisyklę: AA sekasi todėl, kad jie padeda alkoholikams pasinaudoti tais pačiais signalais ir gauti tą patį atlygį, bet pakeičia jų įprastus veiksmus – nusistovėjusį elgesį.
Mokslininkai tyrėjai teigia, kad AA programa padeda, nes ji priverčia žmones atpažinti, kokie signalai ir atlygiai paskatina juos alkoholio vartojimą paversti įpročiu, o tada pagelbsti atrasti naujus įprastus veiksmus. Kai Claude’as Hopkinsas pardavinėjo legenda tapusia dantų pastą „Pepsodent“, jis rado būdą sukurti naują įprotį, sužadindamas naują troškimą. Bet tam, kad pakeistum seną įprotį, turi remtis senu troškimu.
Reikia išsaugoti tuos pačius signalus ir atlygius kaip ir anksčiau, ir patenkinti troškimą naujais įprastais veiksmais.
Štai kad ir ketvirtas žingsnis (atlikti „skvarbią ir drąsią savižvalgą – vidinę inventorizaciją“) ir penktas žingsnis (pripažinti „Dievui, sau ir kitiems tikslią mūsų ydų prigimtį“).
„Iš to, kaip tie žingsniai aprašyti, tas nėra akivaizdu, bet norint užbaigti tuos žingsnius reikia rasti visas priežastis, kodėl kyla poreikis gerti, – sakė J. Scottas Toniganas, Naujosios Meksikos mokslininkas tyrėjas, daugiau kaip dešimtmetį domėjęsis AA. – Kai atlieki vidinę inventorizaciją, supranti, kas tave verčia gerti. Pripažinimas dar kam nors viso to blogio, kurį esi padaręs, yra labai geras būdas išsiaiškinti tuos momentus, kai viskas išsprūsta iš kontrolės.“
Paskui AA paprašo alkoholikų pagalvoti, kokį atlygį jiems teikia alkoholis. Pagal programą užduodamas klausimas: kokie troškimai sudaro tavo įpročio ciklą? Dažniausiai pati intoksikacija į sąrašą nepatenka. Alkoholikai trokšta gerti, nes tai suteikia išsivadavimą, pabėgimą, relaksaciją, kompaniją, nuslopina nerimą ir padeda emociškai atsipalaiduoti. Jie gali norėti kokteilio, kad pamirštų savo rūpesčius ir nerimą. Bet nebūtinai trokšta pasijusti girti. Alkoholio fizinis poveikis tiems, kurie nuo jo priklauso, dažnai yra pati paskutinė gėrimo atlygio dalis.
„Alkoholiui būdingas hedonistinis elementas, – pasakė Ulfas Muelleris, vokiečių neurologas, tyrinėjęs alkoholikų smegenų veiklą. – Bet žmonės dar vartoja alkoholį tam, kad ką nors pamirštų ar kad patenkintų kitus troškimus, ir šių troškimų paguoda susijusi su visai kitomis smegenų sritimis negu fizinio malonumo troškimas.“
Svarbiausia – pasikalbėti
Kad suteiktų alkoholikams tą patį atlygį, kurį jie gauna bare, AA sukūrė susitikimų ir bendravimo sistemą – kiekvienas narys dirba su „globėju“. Ši sistema siekia suteikti tokį išsivadavimą, pabėgimą, prasiblaškymą ir katarsį, kokį suteikia penktadienio vakaro išgertuvės. Jei kam nors reikia paguodos ar atsipalaidavimo, jis gali gauti tai iš savo globėjo ar lankydamas grupės susirinkimus, o ne lenkdamas taurelę į savo draugužio sveikatą.
„AA priverčia tave sukurti naują įprastą elgesį, ką veikti kiekvieną vakarą, užuot gėrus, – pasakė Toniganas. – Per visus susirinkimus gali atsipalaiduoti ir pasikalbėti apie savo rūpesčius, nerimastį. Priežastys ir atlygiai lieka tie patys, pasikeičia tik įprasti poelgiai.“ (žiūrėkite schemą 1 paveikslėlyje).
Vienas ypač dramatiškas įvykis, parodantis, kaip alkoholikų signalai ir atlygiai gali būti susieti su kitokiu įprastu elgesiu, nutiko 2007 m., kai vokiečių neurologas Muelleris ir jo kolegos iš Magdeburgo universiteto implantavo mažučius elektroninius prietaisėlius į penkių alkoholikų, ne kartą mėginusių mesti gerti, smegenis. Alkoholikai buvo tiriami per reabilitacijos laikotarpį – mažiausiai šešis mėnesius, – deja, nesėkmingą. Vienam iš jų turėjo būti atlikta detoksikacija daugiau kaip šešiasdešimt kartų.
Pakeisti smegenų nepakanka
Prietaisėliai vyrų galvose buvo implantuoti į pagrindinį nervinį mazgą – toje pačioje vietoje, kurią MIT mokslininkai tyrėjai susiejo su įpročio ciklu, – ir paleista elektros srovė, kuri nutraukė neurologinį atlygį, paskatinantį įprastus troškimus. Kai vyrai po to atsigavo, jiems buvo pateikti tie patys signalai, kurie sužadindavo alkoholio poreikį, kaip antai alaus ar kelionių į barą nuotraukos.
Šiaip jau jie būtų neįstengę atsispirti gėrimui. Bet prietaisėliai smegenyse „panaikino“ kiekvieno vyro neurologinius troškimus. Jie neišgėrė nė lašo.
„Vienas jų man pasakė, kad troškimas dingo išsyk, vos mes paleidome elektrą, – pasakojo Muelleris. – Paskui mes ją išjungėme, ir troškimas tučtuojau sugrįžo.“
Tačiau nepakako pašalinti neurologinius alkoholikų troškimus, kad išnyktų jų gėrimo įpročiai. Keturi iš jų netrukus po operacijos vėl atkrito, dažniausiai po stresinio įvykio. Jie stverdavosi butelio, nes taip automatiškai slopino nerimą. Vis dėlto kai jie išmoko alternatyvaus įprasto elgesio, kad įveiktų stresą, liovėsi gerti. Pavyzdžiui, vienas pacientas lankėsi AA susitikimuose. Kiti pasirinko psichoterapiją. Ir kai jie griebėsi naujo įprasto veiksmo stresui ir nerimui savo gyvenime įveikti, sėkmė buvo įspūdinga.
Vyras, ištvėręs šešiasdešimt detoksikacijų, daugiau niekada nebegėrė. Du kiti pacientai, pradėję gerti nuo dvylikos metų, o aštuoniolikos jau tapę alkoholikais ir gerdavę kasdien, dabar jau ketverius metus gyvena blaiviai.
Pažymėtina, kaip šis tyrimas susijęs su Auksine įpročio keitimo taisykle: netgi tada, kai alkoholiko smegenys per operaciją pakeičiamos, to nepakanka. Seni signalai ir atlygio troškimas tebelieka, laukdami progos išlįsti. Alkoholikai pasikeitė visam laikui tik tada, kai išmoko naujo nusistovėjusio elgesio – pajutę senas priežastis ėmėsi naujo įprasto veiksmo, kuris teikė pažįstamą atlygį. „Kai kurių žmonių smegenys taip priklausomos nuo alkoholio, kad tik chirurgija gali tai sustabdyti, – kalbėjo Muelleris. – Bet tiems žmonėms reikia dar ir kitokio gyvenimo būdo.“
AA pateikia panašią, nors ne tokią intervencinę, sistemą tam, kad į įpročio ciklą būtų įtrauktas naujas įprastas elgesys. Kai mokslininkai pradėjo suprasti, kaip AA veikia, pradėjo taikyti šios programos metodus kitiems įpročiams, tarkim, dvejų metų senumo susierzinimo ar pykčio priepuoliams, priklausomybei nuo sekso ir netgi mažučiams elgesio tikams įveikti. Paplitę AA metodai buvo ištobulinti, pagerinti ir paversti psichoterapija, kuri gali padėti nutraukti kone bet kurį elgesio modelį.
