Pasak specialistės, žmogus yra sociali būtybė ir visiems žmonėms – daugiau ar mažiau – reikia kitų žmonių. O tam, kad užmegztume ir išlaikytume ryšį su kitais, mokėtume bendrauti, svarbu susigaudyti savo emocijose ir mokėti jas tinkamai išreikšti.
Apie emocinį raštingumą su A.Griškonyte kalbėjosi LRT Televizijos laidos „Ryto suktinis“ vedėja Zita Kelmickaitė.
– Šiandien dažnai išgirstame, jog žmonės nemoka bendrauti. Nenoriu patikėti! Negi žmogus su žmogumi suėjęs neturi apie ką šnekėti, pabūti taip, kad jaustų vienas kitą. Matome tik juoda ir balta, gera ir bloga. O gal yra taip, kaip muzikoje – pustoniai, ketvirtatoniai, tritoniai ir įvairūs mikrotonai?
– Gyvenimas greičiausiai yra toks, kokį patys susikuriame. Mes galime sukurti monochromatinį gyvenimą – juodai baltą. Na, įsivaizduokime, kad visą gyvenimą žiūrime senovinį televizorių, kuris rodo tiktai juodą, pilką ir baltą spalvas. Arba mes galime sukurti spalvingą gyvenimą.
– Bet juodai baltos nuotraukos yra labai išraiškingos.
– Jos išraiškingos, kai retkarčiais jas pavartome. Tačiau jeigu mums nuolat reikėtų žvelgti į tokį vaizdą, tiesiog sunerimtume, kad kažkas nutiko su mūsų gyvenimu. Jeigu taip matome nuo vaikystės, tai greičiausiai priimtume, kad tai yra normalu. Tačiau žmogui gyvenimo spalvų suteikia ne akys, o emocijos. Kai žmogus gyvena kažkaip giliau, mato subtilius gyvenimo niuansus, atsiranda emocinis ryšys su aplinka ir kitais žmonėmis, ir tuomet atsiranda gyvenimo spalvingumas. Ir tada gimsta laimė.
– Ar kiekvienas žmogus gali turėti visą jausmų gamą?
– Gali, bet šito dalyko turi mokytis. Jūs, kaip muzikologė, turbūt pasakysite, kad norint išmokti dainuoti reikia mokytis. Jeigu tik šiaip atversi burną, parėkausi, tai kažkokie garsai iš burnos eis, tačiau to nevadinsime dainavimu ar gražiu dainavimu. Lygiai tas pats yra ir su mūsų emocijomis.
Puiku, kad dabar, pavyzdžiui, vaikų darželiuose vaikučiai yra mokomi emocinio raštingumo. Kartais jie emocijų srityje būna labiau išprusę negu jų tėveliai, n kartų vyresni už savo vaikus. Maži vaikai sako tėveliams: aš dabar pykstu ir noriu pabūti vienas; aš dabar esu nusivylęs.
Paklauskime, kiek suaugusių žmonių gali atpažinti savo jausmus ir juos įvardinti. Čia kalbame apie emocijas kaip savęs suvokimą. Tačiau emocija yra ir ryšys su kitu žmogumi. Žmonės dažnai nesuvokia, kad norint bendrauti su kitu, norint turėti ilgalaikius santykius, mums labai svarbu susigaudyti emocijų pasaulyje.
Tie pustoniai, apie kuriuos kalbėjome, yra ypatingai svarbūs, nes labai dažnai prasti santykiai yra todėl, kad žmonės yra nevėkšlos emocijų srityje, jie arba išvis tų jausmų nesupranta, arba supranta tik tuomet, kai jausmai yra maksimalūs. Na, jeigu žmogus klykia, tai reiškia – pyksta. Jeigu verkia, tai reiškia – liūdnas.
– Jeigu jau myli, tai su kirviu.
– Tačiau iš tikrųjų tokie jausmai būna tik retkarčiais. Dažniausiai būna taip: šiek tiek nerimaujame, šiek tiek esame ramūs, šiek tiek yra džiugesio, šiek tiek liūdesio.
– Pavydo...
– Šiek tiek pavydo. Taigi gali būti tokie kokteiliukai ir, jeigu žmogus nesugeba atrasti ir suprasti tų jausmų, tada santykiai yra tamsus miškas.
– Bet juk yra žmonių, kuriems tarsi nereikia mokytis. Jie ir atidūs, ir nuoširdūs, ir, atrodo, su jų jausmas viskas gerai. O kitas iš prigimties vaikas kaip vilkas, atgrasus, jis visada viską neigia.
– Mes gimstame su skirtingu turteliu. Tačiau klausimas tada kyla toks – ką tėveliai su turteliu, esančiu vaike, padaro. Vaiko emocijos priklauso ir nuo aplinkos, kurioje jis auga. Jeigu tėveliai patys susigaudo jausmų jūroje, moka tuos jausmus parodyti, tai moka vaiką paskatinti, moka kai kur jo jausmus prislopinti. Jeigu vaikas supyko, jis gali kristi, mesti ką nors ir panašiai, tai tėveliai moko jį, kaip tą pyktį išreikšti.
Jeigu vaikas gauna tokių pamokų, tada viskas puiku. Jis tuomet tampa brandžiu, emocijas atpažįstančiu ir valdančiu žmogumi, sugebančiu tuos pustonius pamatyti tiek savyje, tiek kitame. Tačiau jeigu šeimos yra užimtos nežinia kuo – materijos kaupimu, susirūpinimu pačiu savimi ir vaikas yra tik kažkoks objektas, tada jis auga taip, kaip jam gaunasi. Dažniausiai nekaip: tada arba tyliu, arba rėkiu.
Vaikai labiausiai mokosi iš tėvų elgesio. Gali būti, kad tėvai sako, kad taip daryti negalima, o patys taip daro. Vaikas tada supranta: ai, čia jie šneka nesąmones, čia tiesiog reikia galvą linktelėti ir tiek, bet daryti taip, kaip daro jie.
Bet jeigu tėvai iš tikrųjų yra patys išsigandę pasaulio, labai įtarūs ir sako: tu neimk to pyragėlio, gal kažkas nutiks, gal pyragėlis senas ir tavo virškinimas sutriks, tai vaikas gauna labai stiprią žinutę. Mes nuolat gauname žinutes iš aplinkos, o tėveliai yra pirmieji tų žinučių siuntėjai, patys įtakingiausi asmenys mūsų gyvenime. Jeigu ta žinutė labai stipriai nusėda mūsų pasąmonėje, ji po to, be abejonės, valdo mūsų gyvenimą. Toks žmogus jau yra su nepasitikėjimo įdagu. Tad kokie gali būti jo santykiai su kitu žmogumi?
– Ar esate sutikusi jaunų žmonių, kurie ateina pas psichologą ir sako: nemoku išreikšti savo emocijų, aš jaučiu ir žmogų myliu, esu nuoširdus, bet nemoku to parodyti.
– Taip, esu. Žinote, dabar jauni žmonės yra drąsūs. Drąsūs ta prasme, kad jie geba pripažinti, kad kažko nemoka, kad negali, jie nori mokytis. Labiausiai beviltiški, jeigu taip galima pasakyti, mano nuomone, yra žmonės, perkopę 40-metį. Ypač vyrai.
Prisimenu vieną pavyzdį. Skambina kardiologė iš garsios kardiologinės klinikos ir prašo: gal galėtum priimti keletą vyrukų, nes jų kardiologinės problemos labai stipriai susijusios su emocijomis. Jie gyvena sudėtingai, sunkų darbą dirba ir pan. Bet vienas iš viso nepasirodė, o kito žmona skambina ir prašo: gal galėtumėt priimti, bet vyras nenori.
Kokią išvadą daro psichologas psichoterapeutas iš tokio atvejo? Vyras nesuvokia, kad jo emocijos jau gadina jam sveikatą. Jis renkasi buvimo stipriu poziciją: būsiu stiprus, nepasiduosiu, geriau numirsiu, bet nieko nedarysiu. Todėl ir vadinu šituos vyrus beviltiškais, nes jie geriau renkasi mirtį negu gyvenimą su spalvomis, t.y., su emocijomis, jas pažinus.
– Ar kiekvienas psichologas, psichoterapeutas sugeba įžvelgti, kad tokios žmogaus fizinės bėdos yra susijusios su jo dvasinėmis problemomis? Žmogus viską gniaužia savyje, nemoka išreikšti nei skausmo, nei džiaugsmo, nei prieiti prie kito žmogaus, apsikabinti, pasidžiaugti, kaip gerai, kaip man šiandien sekėsi, arba atvirkščiai – pasiguosti, kaip blogai, ašarą nulieti. Ar vis dėlto nereikia to rodyti ir tikrai nieko tokio – vienas vienaip elgiasi, kitas kitaip?
– Mes vis dar nesuprantame, kad mūsų psichika ir kūnas yra viena visuma. Mes negalime perskirti ir pasakyti – čia yra kūno reikalai, čia yra psichikos reikalai, taip pat ir emocijos. Taip nebūna. Taigi turime rūpintis ir tuo, ir tuo. Ką reiškia rūpintis? Na, tai reiškia leisti sau gyventi. Ką reiškia gyventi? Mes dažnai klykaujame – laisvės laisvės, norime laisvės ir įsivaizduojame, kad laisvė – tai bėgu laukais palaidais plaukais.
Iš tikrųjų laisvė yra pasakyti savo mintį, kurią galvoju, leisti sau parodyti jausmą, kurį jaučiu. Ir, aišku, reikia gebėti tai padaryti. Aš gi negaliu klykauti, ar ne? Tiksliau – galiu klykauti, bet žmonės to dalyko nepriims, nes tai bus per aštru. Reikia surasti tinkamiausią išraišką savo jausmui parodyti. Emocinis raštingumas – tai gebėjimas surasti tas išraiškas.
– Ko reikia, kad žmogus suprastų savo jausmus ir mokėtų juose susigaudyti? Kartais žmogus sako: aš pats nežinau, kas man darosi.
– Jeigu žmogus jaučia, kad iš tikrųjų atsiranda kažkokių problemų, kurios jam trukdo gyventi, tai, be abejonės, nereikia vaidinti visagalio ir pačiam tvarkyti tuos reikalus. Reikia ieškoti pagalbos. Dantų patys sau juk netaisome. Čia lygiai tas pats.
Tačiau jeigu kalbate apie tai, kaip išmokti tų niuansų, rasti tų spalvų savyje ir pasaulyje, tai sakyčiau, kelią į tai galima atrasti skaitant grožinę literatūrą. Ji duoda atgaivą ir žodyną, kaip įvardinti visus tuos tonus ir pustonius. Žmonės, kurie nelabai moka bendrauti, kuriems sunku bendrauti, šito žodyno neturi. Spoksodamas į kompiuterį šito žodyno negauni. Tą žodyną gauni leisdamasis į kitų žmonių kūrybą.
– Žmogus, kuris nukentėjo nuo aplinkinių abejingumo ar gal neatidumo, neįvertinimo, ima galvoti: mane išdavė, viskas juoda, jokių pustonių, visi žmonės – kiaulės. Žmogus užsisklendžia, paskęsta savame pasaulyje. Ar tai nėra pavojinga?
– Labai pavojinga. Aš mėgstu sakyti, kad į ežerą, į kurį neįteka jokios upės ir niekas neišteka, tiesiog susikelia velniai ir jis tampa bala, pelke ar panašiai. Taigi kai mes užsidarome nuo pasaulio, mes pelkėjame. Mumyse pradeda veikti ne gyvybė, o atvirkščiai – tarsi mirtis pradeda mus ėsti iš vidaus. Žmogus yra socialus. Jis yra tol žmogus, kol yra su kitais žmonėmis. Kai mes tiktai nutraukiame ryšius su žmonių pasauliu, mes jau truputį tampame ne žmonės. Tą labai svarbu žinoti.
Tai nereiškia, kad mes turime nuolat bėgti bendrauti su kitais. Be abejonės, žmonės yra skirtingi. Vienam reikia daugiau vienatvės – pabūti su savimi, galų gale knygą paskaityti, pasvajoti, pagalvoti. Kitiems galbūt mažiau to reikia. Bet žmonių reikia visiems žmonėms. Kadangi mums visiems reikia žmonių, mes turime gebėti su tais žmonėmis būti, bendrauti, užmegzti ryšį. Emocijos, apie kurias kalbame, tie pustoniai yra neapsakomai tam ryšiui svarbūs.
Aš pastebėjau, kad kai kurie žmonės įsivaizduoja, jog gyvenimo laimė yra susirasti partnerį, kurį jie įsivaizduoja kaip antrą obuolio puselę, ir susiradus jį paskęsti kažkokioje gyvenimo su juo gerovėje, o viso kito pasaulio tarsi nereikia. Tai turbūt yra natūrali stadija, kai du žmonės įsimyli vienas kitą, keletą mėnesių gal nieko ir nereikia, nes vienas kitu džiaugiasi ir pasaulis užsipildo. Tačiau taip tęstis amžinai negali. Tačiau kai kurie žmonės taip ir gyvena atsiriboję nuo pasaulio. Galų gale jie pradeda vienas kito nekęsti, nes, kaip sakiau, į tą ežerą jokios upės nebeįteka. Nebeturi, iš kur pasisemti naujų emocijų.
– Nei jėgos, nei gaivos.
– Absoliučiai taip. Tada prasideda viduje kažkokia košė, kova, tačiau ir išeiti bijo, nes nebemoka užmegzti ryšio su pasauliu. Tai yra labai pavojinga. Aš visada žmonėms, kurie fantazuoja – oi, sutiksiu jį ar ją ir mes dviese susikibę gyvensime – sakau: ilgai negyvensit, bus baisu.
– Jeigu mums reikėtų išmokti pamoką, ką jūs pirmiausiai lieptumėte tokiems žmonėms, kuriems ir į akis sunku pažvelgti, ir ryšį užmegzti, nesvarbu, ar moteriai su vyru, ar vyrui su moterimi, ar apskritai su aplinkiniais? Ką reikia daryti?
– Pirmiausiai pasiūlyčiau savęs paklausinėti – ką aš jaučiu. Klausimas, atrodo, gal šiek tiek dirbtinis, tačiau kai pradedi savęs klausti, pradedi savęs klausyti, tai ohoho kaip atsiveria pasaulis. Supranti, kad yra visokiausių tos jausenos niuansų. Ir dar galima pasižymėti tuos jausmus. Kita vertus, tiems, kurie jau yra beviltiški šituo atžvilgiu, niekada neklausė savęs ir negirdėjo, siūlau pradėti nuo literatūros arba muzikos. Geras kūrinys yra su visokiais pakilimais ir nusileidimais.
– Tai kūrinys gali atverti jausmus?
– Būtinai. Kodėl mes kartais verkiame? Tie, kurie yra tarsi visiški medinukai, kurie savo emocijų nejaučia, sako – žiūrėjau filmą ir nežinia kodėl apsiverkiau. Tas filmas kažkur tavo emocijas užkabino. Taigi tu jas turi, tu esi gyvas, nors demonstruoji pasauliui, kad esi medinis. Paklausyti pasaulio labai svarbu tiems žmonėms, kurie nepažįsta savęs.
– Ką daryti tokiems žmonėms, kuriems draugas sako: klausyk, tu kažkoks užsisklendęs, paniuręs, gal tau to trūksta, gal ano, gal tu pasimetęs, kas tau yra? Žmogus atžagariai atsako, kad pats susitvarkysiu. Kiek galima tam prašalaičiui ar kaimynui, ar bendradarbiui skelbti tokį pavojų? Žiūrėkite, mūsų Onutė ar Birutė buvo tokia gyvybinga, o dabar kažkokia nuliūdusi, susikrimtusi, ji žmonėms buvo atvira, o dabar užsidariusi. Ar tai tikrai pavojaus varpas?
– Taip, tai yra pavojaus varpas. Mes turime būti dėmesingi vienas kitam, nes antraip prarasime artimą žmogų. O juk per gyvenimą milijono artimų žmonių neturėsime, tikrai artimas žmogus yra didžiausias turtas, kurį mes gauname iš gyvenimo. Taigi būkime labai dėmesingi tam artimam, nes jis gali išeiti.
Kai to artimo žmogaus savijauta, emocijos labai stipriai keičiasi, mes iš tikrųjų turime būti dėmesingi. Kartais ta pagalba gali būti pabuvimas kartu, pasiklausymas, kaip tam žmogui sunku arba kartkartėmis reikia paimti jį už rankos ir nuvesti pas specialistą. Tai irgi yra artimo meilė, pagalba.
Aš dar norėčiau pakviesti žmones, kad jie niekada nemanytų, jog užsidaryti, kai sunku, yra gerai. Reikia elgtis priešingai. Kai man sunku, turiu eiti ir dalintis. Dažnai žmonės baiminasi, kad jie nusibos, visi nuo jų pavargs. Bet galų gale tai yra testas, kokie yra tie draugai.
Jeigu draugai nuo manęs pavargsta, kai ateinu ir pasidalinu savo skausmu, liūdesiu ar dar kažkokiais sunkiais jausmais, tai jie tada – ne draugai. Labai svarbu save aušinti, nelaikyti savyje sunkių klausimų. Kartais kai ateinu ir pasidalinu tuo, kas sunku, išgirstu atsakymus. Arba tas kitas artimas žmogus užveda ant kelio, kuris nuveda į atsakymą.
