Psichologo nuomone, jei norime būti laimingesni, turime išmokti valdyti savo emocijas. „Mes turime neužmiršti, kad žmogus – ne proto gyvūnas, o vis dėlto emocijų gyvūnas. Bet ar mes turime galimybę emocijas valdyti? Tikrai taip. Pirmas žingsnis, kurį turėtume žengti, yra suprasti, ką jaučiame“, – teigė J. Burokas.
– Kaip vertinti oficialiai, moksliškai pripažintą sezoninę depresiją, kai, trumpėjant dienoms, daugėjant tamsos, sustiprėja prislėgta nuotaika, padidėja mieguistumas, atsiranda pojūtis, kad niekas nedžiugina ar mažiau džiugina anksčiau mėgti dalykai? Ką manote apie šį reiškinį – sezoninę depresiją? Ar ji tikrai neišvengiama?
– Sezoninė depresija, kaip psichinė liga, iš tikrųjų egzistuoja. Ji iš tikrųjų priklauso nuo pokyčių, kurie susiję su oru. Bet turime neužmiršti, kad depresija, kaip liga, serga labai nedidelis procentas žmonių. Jei pasižiūrėtume į statistiką, ja serga apie 3 proc. populiacijos. Kai žmonės tipiškai sako – man depresija, dažnai maišo su liūdesiu, nerimu, slogesne nuotaika.
Skirtingai nei depresijos atveju, kai medikamentinis gydymas iš tikrųjų yra svarbus ir reikalingas (ir ne vien tik jis, ne vien jo užtenka), kai blogesnis oras, nemanau, kad būtinai turėsime blogesnę nuotaiką. Mes turime tokį juoką. Žinote, yra tokia patarlė – nėra blogo oro, gali būti tik bloga apranga. Mes sakome – nėra blogo oro, gali būti bloga nuotaika. Vienam saulėtas oras gali būti blogai, paskui ruduo – blogai, žiema – blogai, visą laiką blogai. Gal tai ne visai susiję su oru?
– Ko gero, ir į tropiniu rojumi vadinamus kampelius nuvykę žmonės gali būti sudirgę, nervingi. Ką tada daryti – nėra ko apkaltinti?
– Tada reikėtų save (juokiasi).
– Turbūt tikrai dažnai savo nuotaikas priimame kaip kažką nepakeičiamo, kaip duotybę. „Štai apsiniaukęs oras, nėra nuotaikos“, – jau gerą pusmetį girdime žmones šitaip skundžiantis ir laukiant geros nuotaikos tarsi malonės. Kas tos emocijos, kas iš tikrųjų jas lemia, jei oras čia niekuo dėtas?
– Emocijos yra gana sudėtingas tyrinėjimo objektas. Psichologai jau daug metų daro įvairių tyrimų, ir iš tikrųjų jau nemažai žinome apie emocijas. Iš dalies emocijos mus valdo.
Mes turime neužmiršti, kad žmogus – ne proto gyvūnas, o vis dėlto emocijų gyvūnas. Bet ar mes turime galimybę emocijas valdyti? Tikrai taip. Pirmas žingsnis, kurį turėtume žengti, yra suprasti, ką jaučiame.
Jei jūs paklaustumėte tipiško lietuvio, kaip jis jaučiasi, jis sakytų – normaliai. O kas tas normaliai? Tau linksma? Tau liūdna? Tu nerimauji? Tu džiaugiesi? Kas tai yra? Čia yra pirmasis žingsnis, nuo kurio reikėtų pradėti.
Jau gerą dešimtmetį populiari emocinio intelekto teorija, kuri sako, kad pirmas žingsnis, kurį turėtum padaryti, jei nori valdyti savo emocijas, yra jas suprasti. Įvardink ir įsisąmonink emocijas, nes, kol jos bus kažkur paslėptos, neaiškus dalykas, kurio nesuprantame, negalime apčiuopti, mums bus labai sunku jas suvaldyti. Pabandykime suvaldyti savo svorį, kai nežinote, kiek sveriate. Mes nežinosime, koks pokytis, mums bus labai sunku. Taip pat ir su emocijomis. Tai – galbūt pirmas žingsnis.
Yra tokia teorija ir net visai įdomus testas. Jis parodo, kaip, su kuo žmonės sieja savo savivertę. Viena iš skalių tame teste parodo, kiek žmogus linkęs tai, kas vyksta su juo, priskirti išorei, o kiek – sau. Tikrai dalis žmonių galvoja, kad jų gyvenimas yra nulemtas, kažkur sudėliotas: jei horoskopas parašė, kad man rytoj bus bloga diena, kaip kitaip gali būti? Jei taip kažkur parašyta, taip ir bus. Tai yra įdomu.
Kartais mąstau apie tai, dėl ko žmogui patogu, kodėl jam lengviau pasakyti – žinai, aš šiandien blogos nuotaikos, nes blogas oras. Nes tada nieko nereikia daryti.
– Atsikratoma atsakomybės?
– Taip. Jis tada sako – mano gyvenimas nenusisekė, nes buvo sunki vaikystė (įdomu, pas ką ji buvo lengva?) ir viskas – aš pasmerktas.
Tai yra paradoksas, kai pažvelgi iš šono. Bet aš tokio žmogaus vidų labai suprantu, nes taip save apsaugai nuo klaidos – juk jei darysi, didelė tikimybė, kad iš pirmo karto nepasiseks, reikės klysti, sukąsti dantis, reikės daryti – kaip vaikui sėdėti ir ruošti pamokas. Vaikui sunku – jau geriau atidėti paskutinei minutei, nes turėsi aiškų pasiteisinimą. Mūsų nenoras pripažinti, kad galime kažką keisti, neretai slepiasi ten.
– Užsiminėte apie tai, kad labai svarbu visų pirma įsisąmoninti savo emocijas – ką aš jaučiu, kaip jaučiuosi. Ką daryti, norint tas emocijas įsisąmoninti? Nuo ko pradėti?
– Visų pirma užsiduoti sau šį klausimą ir pabandyti rasti į jį nuoširdų atsakymą. Neretai net nepaklausiame, kokia šiandien mano nuotaika. Kai ji stipriai bloga, tada gali suprasti. Žmonės kartais nesupranta, kad jie ateina pikti, kad jie – labai nuliūdę. Jie gali pasakyti, kad aš stresuoju, man rankos dreba, bet, tame dar yra ir emocija. Pasakyti, ką tai reiškia, jiems sunkiau. Ką reiškia stresas? Galbūt tai irgi nerimas? Galbūt jaučiamas didžiulis pyktis? Galbūt baimė? Neaišku, kas. Sakyčiau, kad pirmiausia sąmoningumas – jei mums tai pradeda rūpėti ne tik fizinė, bet ir emocinė savijauta, tada jau galime pradėti ieškoti pavadinimų.
Paprastai tariant, pirmas žingsnis, kurį galime padaryti, tai internete pasižiūrėti, kaip atrodo įpykęs, nuliūdęs, nerimaujantis žmogus ir kartais pasižiūrėti į veidrodį. Tai – labai paprastas būdas.
– Kaip savo emocijas įvertinti? Kaip įvertinti, ar emocijos yra adekvačios, ar sugalvotos, nulemtos klaidingų mūsų įpročių, įsitikinimų? Pavyzdžiui: „Man niekada niekas nesiseka, manęs niekas nemyli, neturiu, ką apsirengti, todėl nėra nuotaikos, man blogai.“
– Tai, ką Jūs vardinate, yra technika, susijusi su minčių analizavimu ir kontrole. Ji gana populiari. Lietuvoje net tokia knyga išleista – „Geros nuotaikos vadovas“, kurioje galima apie tai pasiskaityti.
Jos autorius David D. Burnsas sako, kad žmonės daro daug įvairių mąstymo klaidų. Viena iš jų – labai tipiška: žmonės perdėtai apibendrina. Pavyzdžiui: „Viskas negerai. Viskas blogai.“ Bet aš sakau – kai jūs sakote „viskas“, tada nieko negalima pakeisti. Ir vėlgi – jūs ginatės. Labai paprasta sakyti: „Mano gyvenime viskas blogai.“ Aš sakau – o jei iš to „visko“ išvardintum bent penkis dalykus? Išvadina: tas, anas, trečias ir ketvirtas. Tada sakau – tai gal ne viskas, o tik šie keturi dalykai? Jei mes prie jų sustotume ir pagalvotume, ką galima padaryti, pasiūlau. „Oi, ne, ne, ne“, – man sako. Nes geriau sakyti, kad viskas blogai.
Galbūt mano balse skamba šiek tiek ironijos. Iš kitos pusės, tokį žmogų labai gerbiu ir suprantu – jis neveltui nori save saugoti nuo tų pokyčių. Jie jam yra baisūs. Kiekvienam iš mūsų keistis yra nejauku ir kartais reikia pagalbos: artimųjų ar specialistų (mes bijome to žodžio – „psichologas“).
– Be tų perdėtų apibendrinimų apie savo būseną, kokių dar klaidų darome, vertindami savo emocijas ir pasiblogindami gyvenimą?
– Yra kelios. Dar viena – ateities numatymas, kai žmonės sakosi žiną, kas bus. Pavyzdžiui, žmogus sako: „Neieškosiu darbo, nes žinau, kad nerasiu.“ Klausiu, o iš kur jie gali žinoti, kad rytoj neras. Gal turime pasiteisinimą gulėti lovoje ir nieko neveikti?
Bet iš mano asmeninės patirties, patirties bendraujant su žmonėmis per mokymus (iš tikrųjų nemažai tenka jų matyti) man pačiam kyla atsakymas, kad maždaug 90 proc. streso, kurį žmonės patiria, yra dėl to, kad jie galvoja, jog kažką turi ir privalo.
Visai neseniai teko skaityti tokią įdomią knygą apie tai, kas žmonėms labiausiai kelia stresą. Vienas iš dalykų yra jų suvoktas bejėgiškumas. Jie suvokia, kad tam tikroje situacijoje nieko negali padaryti. Aš įsivaizduoju, kad, kai esi eilinis darbuotojas, kai tau vadovas nuleidžia užduotį iš viršaus ir sako, kad turi tai padaryti, jauti, kad neturi pasirinkimo – tu tarsi vergas. Neretai žmonės apskritai eina į darbą ir galvoja, kad jie privalo eiti į darbą ir neturi kito pasirinkimo. Bet ar tikrai taip?
– Ko gero, pasirinkimas visada yra?
– Pasirinkimas yra visada. Ir sakau – žiūrėkite, čia labai daug kas priklauso nuo to, kaip suvokiate situaciją. Jeigu jūs matote save kaip vergus, kur jūs einate kasdien į darbą, iš tikrųjų jūs ir jaučiatės kaip vergas, nieko negalintis pakeisti, kuris privalo keltis 8 val. ryte. Sakau jiems – jūs greičiausiai nei turite, nei privalote – jūs renkatės. O jeigu jūs renkatės, jūs tampate ne vergais, o didvyriais, nes jūs renkatės eiti į darbą, kuris šiuo metu jums galbūt labai nepatinka. Galbūt jūs tikrai vemiate nuo jo, bet tai yra vienintelis būdas šiuo metu uždirbti pinigų savo šeimai, ir jūs renkatės ją išlaikyti, renkatės nekabėti ant socialinės apsaugos ir gauti išmoką, jūs renkatės būti savarankiški ir tampate herojais. Viskas priklauso nuo mūsų situacijos suvokimo.
– Dažnai viešojoje erdvėje girdime stereotipą, kad pesimistinė laikysena apskritai būdinga lietuvių tautai. Ką manote apie tai?
– Lietuviai linkę į pesimizmą, susvetimėjimą – tikrai taip. Man nuoširdžiai gaila, kad taip yra, ir mes turėtume imtis kryptingų žingsnių, kad tai galėtume pakeisti. Manau, kad kiekvienas galėtų nešti savo asmeninę atsakomybę, galvodamas apie tai, kaip gali būti labiau žmogumi kitam žmogui.
Priėjimas, pasidomėjimas, kaip sekasi, skambutis, susitikimas su artimesniais draugais, sėdėjimas poliklinikoje matant, kad kažkoks vyresnio amžiaus žmogus neranda kabineto... Buvau šokiruotas ir nemaloniai nustebęs, kai pastarojoje situacijoje stebėjau aplinkinius – visi trina rankomis, kiek dar laiko tam žmogui nesiseks. Niekam nekyla mintis prieiti ir tiesiog paklausti, kurio kabineto jis ieško, ir nuvesti. Aš tai paėmiau ir padariau.
Manau, kad kartais tai pamirštame. Mes daug dėmesio skiriame finansiniams gyvenimo aspektams, fizinei sveikatai, bet emocinei sveikatai dėmesio neskiriame. Deja, bendra tendencija yra tokia.
