Neretai kūdikio susilaukusios šeimos nekeičia savo gyvenimo ritmo. Kartais jauni tėvai net su naujagimiu susiruošia atostogų į šiltuosius kraštus, nors jų atžala dar nė nesuvokia, kur atsidūrė. Rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Psichologė-psichoterapeutė Aušra Griškonytė ne kartą yra pastebėjusi, kad tėvų egoizmas atsisuka prieš juos pačius. Nuo mažens pašalinių dirgiklių nuolat veikiami vaikai neretai išauga hiperaktyvūs, todėl tėvams kyla rimtų problemų dėl jų elgesio.
– Ar tėvai nepervertina vaiko galimybių juos tempdamiesi paskui save kone į pasaulio kraštą? – paklausiau A.Griškonytės.
– Oro uostuose dažnai galima pamatyti tėvų su klykiančiais naujagimiais. Kas laukia tokių vaikų? Psichoterapeutai vis dažniau kalba apie tai, kad pasaulyje yra labai daug hiperaktyvių vaikų. Viena priežasčių hiperaktyvumui atsirasti – per didelis triukšmas. Naujagimių smegenys dar nebūna visiškai išsivysčiusios ir nesusitvarko su tokia dirgiklių gausa. Iš to atsiranda hiperaktyvumas – nervų sistema tėra jaudinama, nebelieka slopinimo.
Tėvai neretai paaiškina, kad vaiką nori supažindinti su pasauliu. Tačiau kelių mėnesių vaikui tas pat, ar tai Turkija, ar Vilniaus Žirmūnų rajono kiemas. Ir ten, ir ten apstu įdomių dalykų. Visur galima tą pasaulį pažinti ir tyrinėti. Keliauti ir patirti įspūdžių tėra jų interesai. Vaikas tampa tėvų įkaitu.
– Kai kurie tėvai vaikus nuo mažens laiko genijais, todėl vos išmokusius vaikščioti stumia į sceną ar televiziją šokti, dainuoti, veda į užsienio kalbų pamokas. Ar tėvai sąmoningai gali atžalai užtikrinti būsimą profesiją ir nubrėžti karjerą?
– Jei vaikas rodo kokius nors gabumus, natūralu, kad verta ugdyti jo gebėjimus. Bet kartais tėvai turi neišsipildžiusių svajonių ir vėlgi vaiką paverčia įkaitu.
Jeigu motina vaikystėje nesugebėjo šokti baleto, vaikui teks išpildyti jos sudužusią svajonę, nesvarbu, ar jis to nori, ar ne. Tai – psichologinis smurtas prieš vaiką.
– Kaip toks priverstinis vaiko ugdymas gali nulemti jo gyvenimą?
– Nemanau, kad kiekvienas vaikas, kurį nuo kūdikystės tėvai vežėsi į keliones, užaugęs taps užkietėjusiu keliautoju.
Tačiau tie suaugusieji, kurie apsilanko psichoterapeuto kabinete ir pasakoja panašias vaikystės istorijas, kaip tėvai jiems reguliavo gyvenimą, jau yra išmokę kalbėti ne savo balsu. Jie kalba savo tėvų balsu, todėl pačiam žmogui sunku suprasti, ko jis nori. Žmogaus tapatybė nesusiformuoja, jeigu jis pats neieško.
