Visų prašymai išpildyti. Bet po mėnesio bičiulių istorijos vėl kartojasi. Vėl skolink, ieškok, duok, rūpinkis. O ką iš to gaunu? Nieko. Tie nuolatiniai prašymai išvargino. Nustoju kelti telefono ragelį, kad ir kas skambintų.
„Kaip atsisakyti draugystės iš išskaičiavimo?“ – paklausiau psichologo-psichoterapeuto Olego Lapino.
O.Lapinas: Tai – neišvengiama santykių dalis. Ne tik dalijamės su kitais žmonėmis kuo nors, bet ir jais naudojamės. Kartais mums to reikia tik tam kartui – kai naudojamės praeivio ar kaimyno pagalba. Bet neretai skolinimasis būna nebe naudojimasis situacija, o žmogaus savybė - toks jo stilius.
Juk vieną kartą pasiskolinęs pinigų, jis skolinsis ir antrą, trečią. Ir tai gali užtrukti metus, dvejus. Toks žmogus – imantis. Jis nemoka kitaip gyventi, nes savo santykius grindžia tuo, kad kitas už jį visąlaik yra stipresnis ir padarys tai, ko jam reikia.
Nebūtinai kitą žmogų tai gali varginti. Jeigu gelbėtojas yra valdančiojo stiliaus, jam nebus kančia ištiesti pagalbos ranką silpnesniam ar su savo finansais nesusitvarkančiam žmogui.
Imančių žmonių nebūtų, jeigu nebūtų tų, kurie duoda. Bankai juk mums duoda paskolas ne todėl, kad jie – tokie geri, o todėl, kad tai yra jų verslas. Mes galime naudotis banko paskolomis kaip imantys žmonės, o bankai mumis – kaip duodantys.
Bet kalbant apie draugystę nerasime apibusio naudojimosi. Yra davimas ir gavimas, o tai grįsta teigiamu požiūriu. Su tokiomis draugystėmis yra susidūręs ne vienas, tačiau atsiranda riba, dėl kurios pradedame jausti diskomfortą. Kad ir kiek būtume duodantys, pasidaro nemalonu būti paslaugų teikėju.
Iki tam tikros ribos mums malonu duoti, nes malonu, kad kas nors su mumis pabendrauja. Todėl yra šansų, kad kurį laiką tam žmogui duosime. Bet jeigu viduje nuspręsite, kad nebenorite būti davėju, taip ir įvyks. Mandagiai atsisakysite, kad dėl tam tikrų priežasčių nebegalite padėti. Prašytojai atstos.
- Tokie prašytojai dažniausiai nemato būtinybės pasveikinti vadinamojo davėjo su Naujais metais. Gal Naujieji metai – išties geras laikas atsisijoti draugystes?
O.Lapinas: Atsiranda toks momentas, kai peržiūrime savo draugystes: vienus žmones nutoliname, kitus paliekame artimoje terpėje. Yra visai dar neblogas momentas priartinti tuos žmones, kurie nelinkę mumis naudotis, bet kurie patys yra dosnūs.
Kartais pamirštame, kad yra žmonių, kurie mums galėtų padėti, kai to reikia. Bet mes juos „laikome“ toli, o arti paliekame imančius žmones. Tuomet pasijuntame,kad savo energiją išnaudojame be grąžos. Keikiame tuos, kurie elgiasi su mumis avantiūristiškai, kurie mus išsekino. Tad toks draugysčių peržiūrėjimas yra naudingas.
– Ar reikėtų visiškai atsiriboti nuo tokių energijos sekintojų?
O.Lapinas: Nemanau, kad turėtų būti radikalūs atsižadėjimai. Jeigu savo viduje vieniems žmonėms nurodote artimesnę vietą, o kitus „pastatote“ toliau, tai dažniausiai atsiliepia ir išoriniams santykiams. Pati tokio atsiribojimo pradžia – dvasinėje panoramoje.
Jeigu duodančius „pastatysite“ arčiau, imančius – toliau, po kiek laiko pastebėsite, kad ir išorinėje erdvėje santykiai pasikeis.
- Ar būna šiais materializmo laikais draugysčių be išskaičiavimo? Kaip susikurti tokius santykius?
O.Lapinas: Tokios draugystės nėra susijusios su vartojimu – pasitaiko žmonių, su kuriais mums malonu pasišnekėti. Tarkime, aš turiu idėją, jūs turite idėją ir drauge mes turime jau dvi idėjas. Dalindamiesi idėjomis jos neatimame iš savęs. To išraiška gali būti meilė ar komplimentai. Juk pasakydami žmogui komplimentą, mes savęs nenuskurdiname.
Draugyste iš išskaičiavimo gali būti tokia, kai ką nors atiduodami kitam patys nuskurstame: prarandame energiją, materialines gėrybes, laiko. Tokius santykius reikėtų riboti.
