Daugiau kaip dvidešimt metų praleidusi Ispanijoje, prieš gerą pusmetį D.Kutkaitė grįžo į Lietuvą ir pradėjo gyvenimą tarsi iš naujo.
Šios Kalėdos Daliai buvo ypatingos. Tai pirmosios Kalėdos gimtajame Vilniuje po daugybės metų. Pusmetį su mylimuoju, statybų projektų vadovu Ričardu Laniausku (51 m.) po vienu stogu gyvenanti moteris, neslėpė, jog su jauduliu laukia didžiųjų metų švenčių.
„Kalėdinę eglutę, šventinį stalą puošėme ir lietuviškus patiekalus gaminome kartu su Ričardu. Jis tikras kulinarijos virtuozas. Man dar reikia daug ko išmokti“, – nusijuokė D.Kutkaitė, jau spėjusi iš naujo priprasti prie lietuviškų šalčių, tamsios, santūrokų veidų.
Sovietmečiu D.Kutkaitė buvo neprilygstama meninės gimnastikos rungtyse su kaspinu bei kuokelėmis. Savo nuopelnais Europos čempionė prilygo garsiam krepšininkui Arvydui Saboniui.
Tačiau sportinės šlovės spindesio, D.Kutkaitė buvo priversta užgniaužti meilės jausmus. Su dvejais metais vyresniu Ričardu, kuris buvo pirmoji meilė, gimnastė atsisveikino skausmingai.
Baigusi sportinę karjerą, Dalia skubotai ištekėjo ir išvyko dirbti trenere į Ispaniją, Marbelą. Neretai žmonės nuo likimo bando bėgti į tolimus kraštus. Tačiau patikrinta tiesa ta, kad nuo savęs nepabėgsi. Dalia su vyru susilaukė dviejų dukterų, tačiau didelės šeimyninės laimės nepatyrė. Meilės alkį ji kompensavo treniruodama ispanes mergaites. D.Kutkaitei teko laimė dirbti su geriausiomis pasaulyje gimnastikos trenerėmis. Lietuvei netgi buvo patikėta misija parengti ispanes sportininkes Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms.
Tačiau nežiūrint metų tėkmės ir trenerės karjeros, Dalia visuomet ilgėjosi stiprių jausmų, kuriuos kažkada ne savo noru buvo pamynusi. Kai prieš dvejus metus ji sužinojo, jog susitikimo ieško paauglystėje mylėtas Ričardas, suprato, kad likimas bando suteikti antrą šansą. Ir nesuklydo, nes nuslopinti jausmai tiek iš jos, tiek iš Ričardo širdies gelmių pasipylė lyg iš gausybės rago.
Daliai ir vėl teko priimti radikalų sprendimą. Iširo 25 metus trukusi santuoka. D.Kutkaitė paliko Ispaniją, kurioje jau buvo susiradusi draugų, įpratusi prie karšto žmonių temperamento, savotiško gyvenimo džiaugsmo leisti dienas niekur neskubant.
D.Kutkaitė priėmė pasiūlymą dirbti Lietuvos gimnastikos komitete, susikrovė būtiniausius daiktus ir su jaunesniąja dukterimi Kristina grįžo į gimtinę. Dalia su penkiolikamete dukterimi įsikūrė mylimojo bute ir tą vietą jau įprato vadinti savo namais.
„Mums abiem su Ričardu atrodo, kad niekada nebuvome išsiskyrę. Manau, kad pirmoji meilė yra pati tikriausia ir gali įveikti bet kokius sunkumus“, – prisipažino Dalia, o jos akys nepaliovė spindėti.
– Esate apdovanota neeiliniu likimu. Iš kur žinodavote kokiu keliu sukti, nenukrypstant nuo tikslo?
– Aš visada einu tiesiai. Drąsiai. Žinau, jei ištiks nesėkmė, apsisuksiu ir vėl eisiu pirmyn. Manau, kad tikėjimas mane veda į priekį. Tikiu gerumu, meile, tikiu kad egzistuoja sąžiningumas. Taip pat manau, kad dėl nieko nereikia gailėtis. Jeigu buvo skirta daugiau ar mažiau meilės, pergalių ar pralaimėjimų, vadinasi taip reikėjo. Gal man ir trūko šeimyninės laimės, tačiau džiaugiuosi, kad turėjau progą dirbti stiprioje Ispanijos gimnastikos federacijoje. O dabar savo sukauptą patirtį galiu perduoti Lietuvos vaikams.
- Pergalės džiaugsmas gimnastikos čempionatuose būdavo malonus, bet iki to jums teko įveikti nemažai fizinių bei psichologinių barjerų. Ne paslaptis, kad egzistavo trenerių muštras, kurį neretai galima prilyginti psichologiniam smurtui. Ar vaikystėje bei paauglystėje išgyventa geležinė kontrolė, teroras neatsiliepė vėlesniais gyvenimo metais, kuriant asmeninius ar darbinius santykius? Juk iš vienos pusės disciplina stiprina charakterį, tačiau gali įvaryti kompleksus, netgi palaužti tam tikras asmenybės puses.
– Sportinė disciplina mane užgrūdino. Žinoma, būdavo sunkių momentų, bet su laiku išmokau į reiškinius žiūrėti pozityviai. Kiekvienas sunkumas ir išbandymas man atrodo, kaip likimo siųsta dovana. Tikiu, kad išbandymai yra siunčiami stipriems žmonėms, kad patikrintų jų valią ir tikėjimą. Ir jei atlaikai siunčiamus išbandymus, tampi dar stipresnis.
- Turbūt kiek bepraeitų metų, vargu ar laiko dulkės kada nors užklos jaunystės prisiminimus, sportinių pergalių saldumą, iškilmingų ceremonijų ritualus, gerbėjų dėmesį, premijas, dovanas.
– Jei lyginti su dabartiniais laikais, tai sportininkai už pasiekimus negaudavo milijonų. Laimėjimai buvo daugiau garbės reikalas. Nors sutinku, kad medalius laimintys sportininkai gyveno geriau, nei paprasti žmonės. Pinigus atiduodavau namiškiams, kad jie pagerintų buitį. Kas be ko nusipirkdavau gražesnį drabužį, magnetofoną. Ir tai visas mano turtas. Niekas nedovanojo brangių automobilių ar butų.
- Tikriausiai, dėl sporto negalėjote tiek kiek norėjote bendrauti su draugėmis, tėvais? Iš kur sėmėtės moteriškumo, elegantiškumo pamokų? Kam patikėdavote mergaitiškas paslaptis?
– Jau pati sporto šaka – meninė gimnastika – neišvengiamai moko moteriškumo, elegancijos, grakštumo. Šis sportas susijęs su muzika, choreografija, baletu. Teko daug kuo domėtis. Nors mano trenerė buvo pakankamai griežta, tačiau išsilavinimas ir mokslas jai nebuvo paskutinėje vietoje. Mergaitiškas paslaptis, vaikiškus įsimylėjimus teko nuginti į šalį ar paslėpti tolimose sielos kertėse. Kiekviena sėkmė turi atitinkamą kainą.
Dėl treniruočių ir varžybų dažnai praleisdavau pamokas. Tekdavo mokytis per atstumą. Tai reikalavo daug pastangų. Tai, ką mokiniai išmokdavo per visą trimestrą, man reikėdavo spėti per savaitę. Buvo ir bemiegių naktų.
Tačiau vieniša nesijaučiau, nes visada turėjau palaikymą, draugų. Niekada nepriklausiau tai kategorijai žmonių, kuriems reikia turėti begalę draugų. Manau, jei galvodama apie draugus, galiu užlenkti bent kelis rankų piršus, tai yra labai gerai.
- Ko sportinės karjeros laikais labiausiai pasiilgdavote?
– Skanėstų, normalios šeimyninės aplinkos, poilsio. Tėvai stengėsi prisiderinti prie mano dienotvarkės, leistino maisto raciono. Tačiau mama yra mama, grįžusią iš kelionių ji visada pasitikdavo skaniausiais patiekalais. O aš prašydavau uždaryti virtuvės duris, kad kvapai neerzintų, nes atsispirti gundomiems patiekalams sunku net ir turint geležinę valią. Tačiau joks teroras, žiaurūs draudimai nei vieno vaiko neprivers savanoriškai elgtis pagal kažkokias taisykles. Aš pati norėjau laikytis nustatyto sportinio rėžimo, dietos. Mama manęs nuoširdžiai gailėdavo ir tikriausiai laukė, kada baigsiu sportinę karjerą. Be maisto taip pat trūko elementaraus žmogiško poilsio, nes fizinis nuovargis būdavo begalinis. Pasiilgdavau atostogų, ramybės. Mūsų sporto šaka lenkiasi jaunystės kultui. Pasiekęs 20-21 metų žmogus jau buvo laikomas atgyvenusiu sportininku.
- Ar buvo sunku atsisveikinti su didžiuoju sportu?
– Matant, kad jėgos ir motyvacija darosi ne ta, sprendimas atsisveikinti su sportine karjera ateina savaime. Psichologiškai buvo nelengva. Dar ilgai sapnuodavau treniruotes, varžybas.
- Atsisveikinusi su profesionaliuoju sportu, ramybe ilgai nesimėgavote, nes pasinėrėte į naujus gyvenimo verpetus – įstojote į Vilniaus pedagoginį institutą, besimokydama ištekėjote, netrukus pagimdėte dukterį. Ar tai nebuvo savotiškas bėgimas iš vienos aktyvios srities į kitą, kuo greičiau užpildant atsivėrusią tuštumą?
– Kadangi sportuojant gyvenimas buvo labai intensyvus, natūralu, jog po to atsiveria baisi tuštuma, kuriai nesi pasiruošęs. Kad tą tuštumą užpildytum, tikriausiai, griebiesi skubotų sprendimų, kurie tuo momentu atrodo kaip išsigelbėjimas. Bet yra kaip yra.
- Ar nebuvo sudėtinga padėti tašką santuokiniame gyvenime? O gal skyrybos buvo neišvengiama pasekmė ir link jų ėjote ilgesnį laiką?
– Tai nutiko ne per vieną dieną ir net ne per vienerius metus. Skyrybos nebuvo kvailas kaprizas. Tai buvo subrandinta, išgyventa, apkalbėta, labai žmogiškai suprasta. Svarbiausia išlaikyti toleranciją, kad visi šeimos nariai patirtų kuo mažiau širdgėlos. Mano atveju pavyko išsiskirti civilizuotai.
- Ar dabartinis jūsų mylimasis Ričardas nebuvo skyrybų kaltininkas?
– Ričardas nebuvo šeimos iširimo kaltininkas, tačiau meilė užliejusi mano širdį, padėjo priimti neišvengiamą sprendimą.
- Pirmoji meilė, dažniausiai žmogų aplankanti paauglystėje, retai kada sugrįžta brandžiame amžiuje. Kaip atsinaujino jūsų su Ričardu ryšys?
– Tai vis gyvenimo atsitiktinumai. Nuo likimo nepabėgsi. Manau, Ričardas man buvo skirtas su visais skaudžiais ir laimingais gyvenimo išbandymais. Per ilgą laikotarpį man buvo skirta pajusti kas yra meilė, praeiti gyvenimo ratą su kitais žmonėmis, išgyventi įvairius jausmus ir galiausiai suprasti, kur yra man skirta gyvenimo prasmė. Mudu susitikome atsitiktinai prieš dvejus metus. Sutikęs mano brolį, Ričardas užsiminė, kad labai norėtų mane pamatyti. Tas mūsų susitikimas viską ir lėmė. Vienas kito buvome nematę 33 metus.
- Ar nebuvo kilusių dvejonių, kad paauglystės meilė gali nepateisinti širdies lūkesčių brandžiame amžiuje?
– Širdimi jutau, kad mudviejų ryšys yra tikras ir stiprus. Visada vadovaujuosi širdies siunčiamais ženklais. Dažniausiai ji būna teisi.
- Kai paauglystėje jums reikėjo apsispręsti, pasirinkote sportą, o ne jausmus. Ką tada sakė jūsų širdis?
– Širdis verkė. Bet tada taip reikėjo. Buvau per jauna, kad atlaikyčiau psichologinį spaudimą.
- Tuomet galima sakyti, kad Ričardas jūsų iki šių dienų laukė. Kaip klostėsi jo gyvenimas?
Jo gyvenimas buvo nelengvas su išbandymais ir sunkumais. Bet dabar žinau, kad širdyje jis laukė ir mylėjo vienintelį žmogų. Kažkada jo paklausiau apie laimę. Ričardas pasakė, kad laimė yra tada, kai tau sugrąžina tai, kas tau yra labai brangus ir ką neteisingai buvo atėmę.
- Paauglystėje pasirinkote sportą ir jums verkė širdis, kad buvote priversta atsisakyti jausmų. Ar iš to pasidarėte kokias nors išvadas? Kaip jūsų darbas konkuruoja su meile bei šeima?
– Visada labai bijau, kad darbas, kuriam atiduodu daug laiko, manęs stipriai neįsiurbtų.
- Ar nebuvo baimės kaip Ričardas priims jūsų dukteris? Kaip jis ieškojo kontakto su mergaitėmis?
– Nebuvo baisu. Manau, jei priimi žmogų į savo širdį ir į gyvenimą, tai priimi jį visą – su praeitimi, užgyventa patirtimi, vaikais. Jei vyras myli moterį, jis myli ir jos vaikus. Ričardas nesunkiai rado kontaktą su mano dukterimis. Ričardą su jaunesniąja dukterimi Kristina vienija pomėgis kulinarijai. Džiaugiuosi, kad mano dukterys suprato mano pasirinkimą. Vyresnioji duktė Monika jau suaugusi, baigė universitetą, dirba. Ji liko gyventi Ispanijoje, ten turi draugą. Dvylikametei Kristinai buvo sunkiau priprasti gyventi Lietuvoje, negu suprasti mano santykį su Ričardu. Paauglei, gimusiai ir augusiai Ispanijoje prisiderinti prie naujų gyvenimo sąlygų, yra nemenkas iššūkis. Tačiau Kristina po truputį pripranta, mokykloje susirado draugų. Mano duktė mokėjo lietuvių kalbą, bet gramatika šlubavo. Šią vasarą lietuvių kalbos ji papildomai mokėsi privačiai. Kristina pastebėjo, kad Lietuvos mokyklose tenka daugiau mokytis, negu Ispanijoje.
- Ar jums čia ko nors trūksta grįžus iš saulėtos Ispanijos? Tikriausiai šalta, tamsu ir pilka.
– Net ir pačiame gražiausiame krašte, jei nėra pilnatvės, savęs realizavimo, meilės, jokia saulė nesušildys.
- Meilė jus sugrąžino į Lietuvą. Ar be jos būtumėte grįžusi į gimtinę?
– Sunku pasakyti. Mes visi vaikštome po Dievo skliautais ir niekada nežinome kaip likimas pasisuks. Čia yra mano gimtas kraštas, vėliau ar anksčiau pajuntame namų ilgesį. Tačiau vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad meilė man padėjo ir įkvėpė pasitikėjimo, jėgų, ryžto.
- Ant jūsų rankos piršto sužadėtuvių žiedas. Ar galvojate apie santykių įteisinimą?
– Žinoma. Kitais metais. Bet tikslios datos negaliu atskleisti. Galiu pasakyti, jog norėtume susituokti 16 dieną. Tai simbolinis skaičius mums abiems. Prieš dvejus metus, vieno mėnesio 16 dieną mudu su Ričardu lemtingai susitikome. Tikiu likimu, intuicija.
- Kaip sekasi su gyvenimo draugu gludinti bendravimo kampus?
– Pusmetį su dukra gyvename Ričardo bute. Gal aplinkiniams būtų sunku patikėti, tačiau tarp mūsų viskas yra labai harmoninga. Mus sieja stiprus dvasinis ryšys, nejaučiu jokio diskomforto nuo pirmos mūsų susitikimo dienos. Neretai apima jausmas, tarsi mes niekada nebūtume išsiskyrę. Anksčiau nebūčiau galėjusi patikėti, kad įmanomi tokie vyro ir moters santykiai. Tik knygose apie tai skaičiau ir man atrodė, kad toks bendravimas egzistuoja tik fantazijų pasaulyje. Dabar žinau, kad taip gali būti ir realybėje.
- Kaip dalinatės buities darbus?
– Stengiamės viską daryti kartu. Bet jei užsilaikau treniruotėje ir vėliau grįžtu, žinau, kad namuose manęs laukia švara, tvarka ir vakarienė. Kai daugiau laiko praleidžiu namuose, tuomet aš stengiuosi gražinti buitį.
Ričardas yra ypatingai romantiškas žmogus, labai jautri siela. Net keista, kad šiais laikais taip būna. Komplimentus jis man sako kiekvieną dieną.
- O kokią vietą gyvenime užima sportas? Kuris iš jūsų sportiškesnis?
– Mes abu esame ištikimi sportui. Ričardas yra buvęs rankininkas. Į meninės gimnastikos treniruotes Ričardas nevaikšto, tačiau į varžybas būtinai ateis.
- Ar esate griežta trenerė? Iš šalies atrodo, jog turite švelnų, atlaidų charakterį.
– Esu labai principinga, siekianti tikslo. Bet tai darau per motyvaciją, meilę ir tikėjimą. Labai daug laiko skiriu vaikams, jų psichologiniam pasiruošimui, pasitikėjimo ugdymui. Jaunosios gimnastės manimi tiki ir daug jėgų atiduoda siekdamos rezultatų. Stengiamės išlaikyti darbinį kontaktą. Treneris niekada nebus mama ar tėtis. Treneris yra mokytojas. Jei treneris pradės nuolaidžiauti, sportininkai lengvai atsisės ant sprando ir nenorės nulipti. O juk medalio norisi visiems.
- Ar leidžiate jaunosioms gimnastėms suvalgyti saldainį, pyragėlį?
– Leidžiu. Jei mergaitė pagal genetiką neturi polinkio storėti, kodėl aš jai turiu drausti pasimėgauti skanėstu. Vaikai auga, daug sportuoja, nematau tikslo naudoti drastiškas priemones. Juk vaikas gali pasislėpęs prisivalgyti saldainių. Visada atvirai kalbu su vaikais ir su tėvais. Jei vaikas nori užsiiminėti gimnastika, bet neturi gerų fizinių duomenų, jis gali sportuoti dėl savęs. Svarbiausia tai sąžiningai įvardinti. Kam reikia, kad vaikas kankintųsi? Juk krūviai yra didžiuliai.
– Kokia mama esate savo dukterims?
Mylinti. Vaiko negali suformuoti pagal savo suvokimą. Vaikas yra asmenybė. Svarbu, kad jis jaustų saugumą ir meilę. Galima pabandyti vaiką nukreipti moraliai teisinga linkme. Bet statyti į rėmus negalima. Aš savo dukterų neauklėjau, paprasčiausiai mylėjau. Tikiuosi, kad tą meilę jos įvertins. Vyresnioji Monika daug metų lankė gimnastiką ir turėjo neblogų pasiekimų. O Kristina nuo mažens griežtai pasisakė prieš gimnastiką. Neverčiau. Mano jaunėlė lanko tenisą, šokių būrelį.
- Ar dukterys jūsų klausinėja apie jūsų praeitį, ar didžiuojasi sportinę karjerą padariusia mama? Neseniai turėjau progos žiūrėti sovietmečiu sukurtą dokumentinį filmą „Čempionė“.
Jos matė tą filmą. Monika sakė, kad išoriškai esu labai panaši į ją. Kristina negali atsistebėti, kad prie manęs gatvėje prieidavo žmonės, prašydavo autografų ir kartais turėdavau brautis pro minią. Žinoma, mergaitės manimi didžiuojasi.
- Ar išsaugojote savo kostiumus, medalius, taures?
– Namuose esame nužiūrėję vietą ant sienos, kur sukabinsime visus medalius. Nesu fanatiškai prisirišusi prie trofėjų, negyvenu praeitimi, bet vis tiek tai yra garbingai užtarnautas turtas.
- Kokias dovanas jums gerbėjai dovanodavo?
– Esu gavusi daugybę padėkos laiškų, kurie mane labai jaudindavo. Ypač didelė šiluma užplūsdavo, kai žmonės rašydavo, kad mano pasiekimai jiems suteikė stiprybės, padėjo sveikti.
- Kaip atsiribojote nuo pavydo, intrigų, kurie sporto pasaulyje neišvengiamai egzistuoja?
Tai mane persekiojo visą gyvenimą, bet su tuo susigyvenau. Kitaip sakant, išmokau į tai žiūrėti kitomis akimis. Aš neturiu pavydo jausmo ir visada pasidžiaugiu kito žmogaus pasiekimais. Jei man nepasiseka, kaltinu tik save. Laikausi taisyklės: „Pradėk nuo savęs“.
- Ar prieš sudėtingas varžybas naudojote kokius nors sėkmės ritualus?
– Oi, esu patekusi į situacijas, kurios man galėjo baigtis išmetimu iš rinktinės. Kartą Maskvoje prieš startą persižegnojau. Šis „baisus“ įvykis buvo svarstomas CK partijoje, buvo kalbama, kad reikėtų mane išmesti iš rinktinės. Man buvo penkiolika metų. Tą žiaurų laikmetį teko išgyventi sukandus dantis. Tikėjimas visada buvo ir yra gyvas mano širdyje. Kiekvieną sekmadienį su Ričardu einame į bažnyčią paklausyti mišių. Ir Ispanijoje sunkesniais momentais rasdavau laiko apsilankyti bažnyčioje.
– Per Kalėdas bei sutikdami Naujuosius metus išgyvename atleidimo, susitaikymo, svajonių, linkėjimų, šeimyniškumo akimirkas. Ko šiuo laikotarpiu prašysite sau, artimiesiems?
– Stebint pasaulio įvykius, norisi visiems palinkėti taikos. Ko linkėsiu sau? Nenoriu su savo gyvenimu elgtis, kaip su auksine žuvele. Prašysiu, kad viskas būtų taip, kaip yra dabar ir kad niekas neatimtų iš manęs šitos laimės.
- Dabartiniais laikais šeima, kaip vertybė nėra labai tvirta. Neretai manoma, jei moteris brandi, išsiskyrusi ir dar su vaikais, tai ją galima nurašyti, užmiršti. Jums pavyko paneigti šias nuostatas. Jeigu jūsų gyvenime nebūtų atsiradęs Ričardas, ar galėtumėte gyventi viena?
– Jau negaliu net pagalvoti, kad Ričardas galėjo neatsirasti mano kelyje. Tačiau jei žodis „jeigu“ vis tik egzistuotų, manau, kad neprapulčiau ir viena. Yra labai baisu, kai žmogų užvaldo arba meilės jausmas, arba baimės jausmas. Du skirtingi kraštutinumai mūsų asmenybes įkalina ir uždeda savotiškus apynasrius. Negalima pasiduoti tokiems jausmams. Ką patarčiau gyvenimo kryžkelėje atsidūrusioms moterims? Neprarasti tikėjimo. Visada net ir tamsiausią dangaus skliautą perskrodžia saulės spindulys.
- Ar jūs per tuos ilgus metus pagalvodavote apie Ričardą?
– Visada sunkiais ir liūdnais momentais apie jį pagalvodavau, visada matydavau jo akis.
- Jei Ričardas nebūtų sutikęs jūsų brolio, ar būtumėte išdrįsusi žengti pirmą žingsnį susitikimo link?
– Yra klausimai, į kuriuos nėra atsakymų. Jeigu taip įvyko, taip ir turėjo būti. Būna po nesėkmingų varžybų sportininkės ir trenerės sako: „Na, jei ji būtų koją ar ranką padėjusi taip, o ne kitaip, galėjo puikiai pasirodyti“. Žinote, yra rusiškas posakis: „Jeigu burnoje dygtų grybai, tai tada tai būtų ne burna, o didelis daržas“. Todėl žodžio „jeigu“ nemėgstu.
- Kitais metais, vasarį švęsite jubiliejų.
– Nemėgstu didelių, parodomųjų švenčių. Ta proga organizuoju tarptautinį meninės gimnastikos turnyrą, kuris bus pavadintas mano vardu. Norėčiau kad renginys būtų gražus, gerai praeitų ir turėtų tęstinumą. Man tai bus pati gražiausia dovana.
