Taikos, ramybės, susitaikymo ir džiaugsmo metas – tokios Kalėdų nuotaikos šią šventę daro nepakartojama. Jai skirti muzikos kūriniai taip pat yra įspūdingi, ypač jeigu žmonės sugeba įsiklausyti ir pajusti nepakartojamą jos dvasią.
Muzikos terapinė reikšmė yra žinoma nuo seno, tačiau dažnai ji užmirštama.
Klausydamiesi muzikos žmonės pajunta vidinę ramybę, atsipalaiduoja, atitrūksta nuo kasdienybės, todėl po koncerto jaučiasi pailsėję.
Prieš penkerius metus baigęs prestižinę Londono karališkąją muzikos akademiją vilnietis M. Katinas juokavo, kad tik dirba Airijoje, o gyvena Lietuvoje.
„Kai tenka vienam groti didelei klausytojų auditorijai, labiausiai padeda nusiteikimas, kad groji sau“, – atskleidė savo paslaptį atlikėjas.
Beveik pusantros valandos trunkančią programą jis pavadino „Žiemos noktiurnu“.
„Tai – įvairių kompozitorių kūriniai, daug miniatiūrų, tikiu, kad publika ištvers be pertraukos“, – sakė M. Katinas.
„Žiemos noktiurno“ programą pianistas ruošė gyvendamas Airijoje. Šios programos pirmieji klausytojai – M. Katino mokinės šeima. Jie klausėsi susikaupę – tai pianistui geras ženklas.
– Ar labai trukdo groti, kai klausytojai užmiršta išjungti mobilųjį telefoną?
– Jei klausytojai užmiršta išjungti telefoną ir jis pradeda skambėti koncerto metu, dar nieko tokio. Bet kai jie ima šurmuliuoti, kalbėtis – tai rodo, kad kažkas ne taip su tuo grojimu. Tai rodo, kad atlikėjas nesugeba išlaikyti žmonių dėmesio. Aišku, kosulio nesulaikysi. Kai būna labai tylu, neretai norisi kosėti dar labiau, kita vertus, daug kas priklauso nuo atlikėjų.
– Ar teisingai supratau, kad geriausia nuotaika būna tada, kai už jūsų nugaros įsivyrauja mirtina tyla?
– Žinoma, o ypač tada, kai tyla būna tarp kūrinių. Su plojimais būna kebliau – juk ne visi žmonės žino, kad negalima ploti tarp sonatos dalių. Gerai būtų, kad nebūtų ovacijų ir tarp vieno kompozitoriaus kelių kūrinių.
Jei pjesė pasibaigia kaip nors iškilmingai ar efektingai, klausytojams neretai norisi paploti. Dėl to atlikėjai nepyksta, nes kiekvienas klausytojas turi teisę reikšti savo susižavėjimą ir kitokias emocijas.
– Kodėl smagiau koncertuoti Lietuvoje?
-
Grįžęs namo koncertuoti jaučiu kur kas didesnę atsakomybę, žinau, kad mane griežčiau vertins, nes galbūt prisimins tai, kaip aš grojau anksčiau, palygins.Aš to tikiuosi, nes baigęs Londone karališkąją muzikos akademiją vis dar tobulinuosi pas savo profesorę Sulamitą Aronosky-Žiūraitienę, gyvenusią anksčiau Lietuvoje.
Per savo 60 metų pedagoginio darbo karjerą ji išugdė ne vieną pasaulinę muzikos žvaigždę. Iš visų akademijos pedagogų ši profesorė yra viena labiausiai patyrusių, ji atvyksta Londone į darbą, pati vairuodama automobilį, turi keturis ar penkis mokinius.
Bet ir jos buvę mokiniai, kaip sakė pati profesorė Sulaminta Aronovsky-Žiūraitienė, vis dar laikosi įsikibę jos sijono. Nežinau, galbūt labai talentingiems žmonėms nereikia patarėjų, bet man tokios pamokos labai padeda.
– Ar 2014 metai buvo dosnūs? Ar darbingi?
– Netrūko įvairovės. Pirmas pusmetis buvo labai intensyvus, nes ruošiausi koncertams Paryžiuje, o vasara buvo ramesnė – ją praleidau Lietuvoje prie statybos darbų. Reikėjo ne tik keisti supuvusias grindis, bet ir apšiltinti viso namo sienas. Turėjau perdažyti langus, dirbau išsijuosęs.
- Esate pianistas, ar neturite galimybės apdrausti savo pirštų nuo nelaimingų atsitikimų? Juk dirbant kartu su statybininkais sunku išvengt traumų.
– Dar negaunu tokių didelių honorarų, kad galėčiau įsigyti panašų draudimą. Stengiuosi kuo rečiau naudoti benzininį pjūklą, o kiti fiziniai darbai tik stiprina raumenis.
Kad būtų lengva groti, pianistas turi būti fiziškai treniruotas žmogus.
Manau, fizinis krūvis nekenkia atlikėjui, nuo to tik stiprėja raumenys ir reikia mažiau pastangų grojant. Kita vertus, sunkiai dirbdamas kitą dieną gal gerai rečitalio nepagrosi, nebent kokią trečią dieną.
Nevengiu žemiškų darbų. Kadangi mano mama, mokslų daktarė, yra kilusi iš kaimo, ir aš esu linkęs prie ūkio darbų. Esu gimęs Vilniuje, bet nuo mažumės daug laiko praleisdavau kaime.
– O Airija – ar nėra kaimas?
– Dirbu Kilarnio mieste, o gyvenu užmiestyje – Kerio grafystėje. Kur bepasižiūrėsi – kalnai, žaluma, gražios vietos, tikras kaimas. Bet Vilnius man yra artimesnis, ir ne tik dėl to, kad tai – mano gimtasis miestas. Vilniuje vyksta daug kultūrinių įvykių, o toji Airijos dalis, kur aš dirbu, yra žemdirbių kraštas. Airių mentalitetas mažai kuo skiriasi nuo žemdirbių.
Geriausia būti savoje aplinkoje, žinoma, jei yra sąlygų užsiimti kūryba. Airijoje dėstau fortepijoną įvairaus amžiaus ir gabumų žmonėms, mano jauniausi mokiniai – penkiamečiai vaikai, o vyriausiam studentui buvo 60 metų.
– Esate baigęs „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, ar eitumėte dainuoti į kokį nors televizijos konkursą?
– Neičiau, man jau trisdešimt, nenorėčiau, kad bendraamžiai mane mokytų. Manau, galima ieškoti savo publikos ir be televizijos konkursų.
Bet turiu pakankamai įdomių pasiūlymų. Kitąmet numatyti rečitaliai Atėnuose, Paryžiuje, Airijoje. „Žiemos noktiurnai“ – šiemet vienintelis solinis rečitalis Lietuvoje.
– Ar suskaičiavote, kiek laiko praleidote ore skraidydamas iš Airijos į Lietuvą ir atgal?
– Airijoje dirbu jau šeštus metus, bet į Lietuvą atskrendu labai dažnai, nes čia praleidžiu visas savo atostogas, dažnai repetuoju savo „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje.
– Nuo vaikystės svajojote, kad būsite muzikantas. Jei būtų leista vėl rinktis, ar rinktumėtės dar kartą muziką?
- Ne, to tikrai nedaryčiau. Padirbėjęs su mokiniais supratau, kad vidutinių gabumų žmonės nepajėgūs tapti gerais muzikantais, juo labiau solistais.
Manau, daugeliui koncertuojančių pianistų ar kitų muzikų pasirinkus kitą žaibiškos orientacijos reikalaujančią sritį, įmanoma kur kas daugiau pasiekti profesine prasme ir daugiau uždirbti. Bet muzika – kaip narkotikai, todėl tiek daug norinčiųjų groti, ne vienas jų moka už tai didelius pinigus.
– Kaip jaučiatės, kai koncertas pavyksta? Ar lengviau užmiegate?
– Kai būnu patenkintas, ramu ir tiek. Toks mano darbas – tiekti pramogą. Jei žmonės ilgisi ir eina klausytis muzikos, vadinasi, jiems to reikia.
– Ar daug mokantis ir repetuojant, nepasigendate bendravimo?
– Išvykęs iš Lietuvos gyvenu vienas, nejaučiu vienatvės, nes reikia daug laiko ne tik groti, bet ir klausytis muzikos įrašų. Laisvalaikiu komponuoju. Kūryba kaip dažnos kelionės neleidžia per daug atsikvėpti ar nuliūsti.
