11. Šitie labai nenori būti pastebėtais. Jie atiduotų bet ką, kad tada, kai reikia ką nors padaryti, juos prarytų kanalizacija. Savybė tapti nepastebimu, išsisklaidyti minioje arba apsimesti labai užsiėmusiu, kai prireikia pajudinti rankytes ir kojytes, yra labai plačiai paplitusi. Apsidairykite, tikrai rasite tokių tarp savo kolegų, pavyzdžiui. Šūktelkite visiems biure, kad nespėjate ir reikia nunešti kelis popieriukus pas notarą. Stebėkite, kaip įsitempia kurio nors kolegos kraujagyslės smilkiniuose. Čia nuo įtempto mąstymo. Čia taip todėl, kad jis kaip tik dabar yra toks užimtas, kad jūsų negirdi. Ši savybė pasireiškia įvairiausiose gyvenimo situacijose. Tarkime, kad su būriu draugų ir prijaučiančių išvykstate į sodybą pailsėti (žinoma, niekas ten nesiilsės, aš tik taip sakau dėl gražumo). Keptas vištas ir mišraines vežatės savo („nes nežinai, kokius ten pusfabrikačius įkiš ir taip daug pigiau“). Linksmybės baigiasi, o susitvarkyti, indus išplauti (nevalgote iš vienkartinių, tikiuosi) reikia. Tikrai atsiras tokių, kurie netikėtai išnyks. Jų nebus niekur. Kiti (koks sutapimas, kaip tik tuo metu) aimanuodami rakinės tik jiems vieniems matomą rakštį, dar kiti ims šlubčioti, tretiems paleis vidurius arba iš kur nors kitur ims bėgti kitokie kūno skysčiai. Galiu tik palinkėti, kad tarp jus supančių žmonių šią savybę turinčių būtų kuo mažiau. Tuomet, padedant normaliųjų daugumai, viską pasidarysite operatyviai ir turiningu laisvalaikiu galėsite mėgautis greičiau.
12. Gal dar kąsniuką? Dar vieną gabalėlį? O šito neparagausi (aš juk taip stengiausi, pati kepiau)? Matau, kad prie kepsnio įsidėjai tėčio salotų, bet gal ir mamos pomidoriuką, a? Juk nepamaišys. Be duonos nori? Netilps sakai? Kur jau netilps! (Mamos pomidoriukas privalo tilpti net ir tada, jeigu, kaip bebūtų keista, turite tik vieną įprasto dydžio skrandį.) Blogiausia yra tai, kad ši maisto kišimo savybė dominuoja tarp mums artimiausių, brangiausių žmonių. Ir niekur mes nuo jos nebėgsime, nes mylime juos su visomis jų savybėmis. Tokius, kokie jie yra. Mylime tikrai ne dėl maisto, bet, believe me, geriau nesivarginti to paaiškinti mylimai močiutei, kurios sandėliuke yra aštuoniasdešimt septintųjų uogienės. Raudonieji deficito laikai jau praėjo amžiams, mums nebereikia kaupti trilitrinių, tačiau čia yra šventa išimtis, kada to pabrėžti nebūtina. Tiesiog mylėkite ir Dievas bus jums gailestingas.
13. Su didžiuliu pasitenkinimu pristatau – laido riteriai (net jei internetas belaidis). (Sąvoka nudrožta iki didžiausio nuobodumo laipsnio, sutinku, bet ji labai aiški ir visiems suprantama.) Taip, jie užknisantys, taip, jie erzina, tačiau kartu suteikia daug džiaugsmo, praskaidrina dieną ir užpildo pasitenkinimo gyvenimu jausmu, nes paskaičius šių spuoguotų nelaimėlių komentarus internete, supranti, koks gyvenimo numylėtas esi ir kaip labai tau gyvenimas pavyko. Jie teisia, jie aiškina, jie unisonu rėkia, kad Jėzui netinka džinsai, juos ištinka epilepsija vien išgirdus žodį kiaunė arba urodas (be to, jie tiki, kad niekas kitas taip nepažeis jų vaikų psichinės raidos kaip viešas tokių žodžių pavartojimas), jie žino, ką tu esi baigęs, kiek tu sveri, jie kiauksi, kaip tos dvi kalės iš sovietinio mūltiko, jie sako, kad tu jiems esi per žemo lygio, tačiau baisi ir jiems negailestinga realybė yra kitokia. Kitoje monitoriaus pusėje tėra sugedusiu ėdesiu raugėjančios gyvenimo nuotrupos, kurios parduotuvėje prie kasos bijo pasakyti, kad gavo per mažai grąžos. Šie bėdžiai būtinai apie tai parašys sugrįžę, kai jausis saugūs savo ankštose ir priprakaituotose irštvose, kai vėl prie savo už kreditą paimtų kompiuterių su nelegalia OS pasijus interneto valdovais. Ačiū, kad esate, pupuliai, bet niekam jūs neįdomūs, nenaudingi ir nereikalingi. Vieną dieną jūs tiesiog išnyksite (jau greitai, nes jau įteisino interneto atjungimą ir jokios konvencijos jums nepadės). Iš pradžių bus šiek tiek nelinksma, bet vėliau suprasime, kad gyvenimas be jūsų yra more OSOM negu bet kada anksčiau. O jums beliks tik vienas gyvenimo džiaugsmas – ranka atliekamas veiksmas iš nosies į burną.
14. Tai kiek tu ten sakei uždirbi? Kur sakiau? Aš nieko nesakiau. Bet kaip tai paaiškinti klausiančiam jūrų kiaulytės snukučiui? O jeigu aš, pusryčių ir pokalbio su jumis jaukiame sostinės restorane metu, netikėtai pakilčiau nuo staliuko ir prišikčiau šalia, čia pat prie jūsų, ant prabangaus restorano kilimo? Gerai perskaitėt – prišikčiau. Nereikia vynioti šūdo į vatą, nuo to smirdės nemažiau. Tikriausiai būtų sunku apsimesti, kad nieko neįvyko, ar ne? Ir nepatogu žmogui sakyti, kad taip nemandagu, taip tiesiog niekas nedaro ir visi tai savaime turėtų žinoti. Tas pats ir su savybe skaičiuoti kitų pinigus. To niekas neklausia, suprantate? Kiek uždirba kiti, kiek jie moka už nuomą, kiek mokėjo už rankinę – visai tai yra ne jūsų reikalas ir juo niekada nebuvo.
15. Aukos sindromas – tai, tikriausiai, ne savybė, o liga. Simptomatika lengvai pastebima, pasireiškia tokiomis ir panašiomis frazėmis: „eikit be manęs, kur jau ten aš jums trukdysiu“, „aš tik čia pasėdėsiu kamputy, paklausysiu, kam aš įdomus“, „tai jūs važiuokit, aš vis tiek nuolat viena, nieko tokio, pripratus“, „gerai, kad bent tu laimingas, aš, visiems gyvenimą išdalinęs, likau pamirštas, bet nieko“ ir panašiai. Girdėta? Oh yeah, auka visada kalba su ašaromis akyse, stengdamasi, kad visi tai pastebėtų, tačiau apsimesdama, kad kitų dėmesio jai nereikia. Tai yra profesionaliai vykdomas psichologinis vampyrizmas. Aukos sindromu sergantieji apraizgo jus nematomu kaltės jausmu, neįmanomu apmokėti tariamo dėkingumo skolų tinklu. Kuo labiau stengsitės jiems padėti, kuo labiau mėginsite įtikinti, kad jie nėra nereikalingi, tuo labiau jie dejuos ir ašaros, todėl geriausia, ką galite padaryti dėl savęs ir dėl jų – ignoruoti. Tik visiškas ignoras gali juos išgydyti. Arba ne. Žinau, tai nelengva. Mes esame tai, ką mąstome, todėl, jeigu manome, kad esame nereikalingi, tai taip ir yra, o jeigu dar nėra, tai greitu laiku bus.
16. Ten, kur paprastai būna daug žmonių, kartais galime išvysti į prestižinę aukštąją mokyklą tėtukų sukištą jaunuolį, kuris nešioja akinukus be dioptrijų, akivaizdžiai rankose nešasi pačią storiausią savo turimą knygą (taip, kad būtinai matytųsi ir visiems šviestų jos pavadinimas: „Civilinė teisė“ arba, ne, toks pavadinimas per paprastas, geriau šis: „ROMĖNŲ TEISĖS ICHTIMOLOGIJA ŠIUOLAIKINIAME TARPTAUTINIAME CIVILINIAME PROCESE. XXIV, PATI SUNKIAUSIA, DALIS“) ir dedasi kalbantis telefonu (anglų kalba, of course) su balsų jo galvoje sukurtu klientu. (Juokingiausia, kai telefonas iš tiesų suskamba, jeigu per tą tuštybę pamiršta išjungti garsą, bet tai čia, tikriausiai, kita linija skambina svarbesnis klientas). Realybėje toks nevykėlis nežinotų, kaip pratęsti ieškinio pateikimo terminą, jeigu matytų, kad nespės laiku parašyti. Šis „viską žinau, viską moku“ bruožas, kuris dažniausiai stebimas jaunesnio amžiaus žmonių tarpe, yra toks apgailėtinai juokingas, kad pateiksiu dar vieną pavyzdį: penktadienio vakarą first-class bare vyksta trijų vyrų (vieną iš jų, geriausiu atveju, galime pavadinti jaunuoliu, bet jis irgi su kostiumu) verslo susitikimas (verslo reikalai išsprendžiami visur, tik ne biure, kaip žinome), kurio metu, kaip visada nutinka, pokalbis pakrypsta pomėgių linkme ir prasideda diskusija apie idealią konjako taurės formą. Jauniausiasis pokalbio dalyvis trumpam palieka pašnekovus ir baro tualete ima intensyviai googlinti į paieškos laukelį vesdamas tokias frazes kaip „kas yra konjakas“, „konjako istorija“. Grįžęs prie stalelio jis nutaisys niekingą visažinio miną ir lėtai, linkčiodamas galvą kaip senolis, kartos vienų ir kitų konjako namų įkūrimo metus. Kodėl tokiems yra gėda pasakyti, kad kažko nežino, man yra paslaptis. Mano alma mater išmokė mane svarbiausio – surasti ir sisteminti reikalingą informaciją, kuri visa į jokią galvą nesutilptų. Nesigėdinkite nežinoti, drąsiai domėkitės tuo, kas įdomu ir bijokite visažinių (savo įmonės labui, niekada nesiūlykite tokiems darbo). Ši savybė neretai išnyksta su amžiumi, tačiau vis gimsta naujų, kurių, kaip sako mano tėtis, mandrumas pranoksta protą.
17. Išnykite, mano Facebook sienos teršėjai, būkite visi unfollow‘inti amžiams. „Spausk patinka ir dalintis ir vienas iš pusės milijono dundukų laimės tris čiulpinukus.“ Dieve, išnaikink juos. Manote, kad tai nieko tokio? O gal jums atrodo, kad yra solidu kas dieną dalintis visokių sumautų plastmasinių avyčių nuotraukytėm ir normaliems žmonėms knisti protą visokiom akcijytėm, visokiom gerumo nuotraukytėm, mielų katukų vaizdeliais, muzikytėm? Linkiu, kad žaibo nutrenkimo tikimybė būtų jums didesnė negu laimėti sumautą ekologišką jogurtuką. Ir neprašykite, kad aš paspausčiau like ant jūsų žiurkėno nuotraukos, dalyvaujančios konkurse „Siųsk augintinio nuotrauką ir laimėk kilogramą sauskelnių“. Tokie dažnai sudaro kamščius keliuose, kai koks nors vos gyvas prekybcentris paskelbia akciją maltoms kiaulių kulninėms. Kad juos kur.
18. Apie šiuos, mandagumo užribyje gyvenančius, daug rašyti nereikia. Jeigu jūs į žmogų (nesvarbu, kad jaunesnis) kreipiatės jūs ir, negavę sutikimo, netujinate visų aplinkui, tai šios savybės neturite ir esate pakankamai sąmoningas, kad suvoktumėte, jog tu, kai netinkama, sako tik saulėgrąžas gliaudantys marozai. Kada sakyti tu yra tinkama? Čia ne etiketo vadovėlis, klauskite savo vidinės kultūros pojūčio ir demonstruokite kultūrą tinkamai, kaip dvasios aristokratai, arba būkite priskirti šiame punkte minimą savybę turintiems.
Žadėjau, kad dvi paskutinės savybės bus pačios blogiausios. Taip ir bus. Ir čia nebus jokių fanfarų, juokų ir pavyzdžių. Nuo taip besielgiančių reikia bėgti toliausiai ir jų vengti reikia labiausiai. Tokių yra daugiausiai ir iš karto atpažinti juos yra labai sunku. Su tokiais susidūrusi, pajuntu gėdą, kad esu žmogus.
19. Tai tie, kurie praeina abejingi, kai reikia tikro, nuogo žmogiškumo.
20. Tai tie, kurie savo naudą kuria sąmoningai kenkdami kitiems.
Paimkite savo širdį į delnus ir iškelkite. Įprasminkite savo būtį. Laimingų Šventų Kalėdų ir sėkmingų Naujųjų Metų.
