Pateikiame ištrauką iš ką tik lietuvių kalba pasirodžiusios S.Johnson knygos „Laikyk mane tvirtai: septyni pokalbiai apie ilgai trunkančią meilę“, kurioje autorė pataria, kaip ištrūkti iš užburto konfliktų rato.
1 šėtoniškas dialogas – „Surask blogiuką“
Dialogo „Surask blogiuką“ tikslas – kiekvieno dalyvio siekis save apsaugoti, bet pagrindinis „judesys“ – abipusis puolimas, kaltinimai ir priekaištai vienas kitam. Pradinis šio porų bendravimo būdo taškas – jaučiamės įžeisti ar pažeidžiami ir staiga prarandame savikontrolę. Emocinio saugumo – kaip nebūta. Kai sunerimstame, darome viską, kas, mūsų nuomone, galėtų grąžinti buvusią padėties kontrolę. Šito gali būti siekiama vardijant neigiamas partnerio savybes, jį juodinant. Puolame pykčio pagauti ar iš anksto, kad užkirstume kelią partnerio atakai.
„Surask blogiuką“ galėtų būti vadinamas ir „tai ne aš, tai – tu“. Kai jaučiamės esą užspeisti į kampą ir apimti baimės, matome tik tai, kas akivaizdu. Galime matyti ir jausti tik tai, ką mums kitas ką tik padarė. Įsiaudrinus daug sunkiau suvokti savo reakcijos poveikį mus užgavusiajam. Sutelkiame dėmesį į kiekvieną žingsnį ir tai, kaip „tu užmynei man ant kojos“, o ne į visą šokį. Laikui bėgant, mūsų žingsniai ir pats šokis tampa nevalingi.
Kai pakliūvame į neigiamo bendravimo spąstus, imame jo laukti, ieškoti ir į jį reaguoti netgi greičiau, nei jis iš tiesų pasireiškia. Žinoma, tai tik dar labiau tokį bendravimą sustiprina. Kaip sako Pamela: „Net nežinau, kas pasireiškia pirmiau. Aš laukiu ir vėl būsianti nuvilta. Laikau paruoštą ginklą. Gali būti, kad paspausiu gaiduką net Džimui neturint blogų ketinimų!“ Būdami budrūs ir tikėdamiesi būsiantys užgauti mes užkertame visus kelius, kuriais galėtume ištrūkti iš šio beviltiško šokio. Negalime drauge su partneriu atsipalaiduoti, su juo susisieti ar juo pasitikėti. Nebereaguojame įvairiai, o tai lėtai griauna tarpusavio santykius.
Džimas šį procesą apibūdina taip: „Nebežinau, ką užmezgęs šiuos santykius iš viso jaučiu. Aš arba priblokštas, arba įsiutęs. Manau, esu praradęs visus jausmus. Mano emocinis pasaulis sumažėjo, susitraukė. Man terūpi apsiginti.“ Tokia reakcija ypač būdinga vyrams. Daugybė pirmą kartą pas mane konsultuotis atėjusių partnerių į klausimą „ką jaučiate dabar, matydamas savo žmoną verkiančią?“ atsako paprastai: „Nežinau.“ Puldami ir gindamiesi stengiamės atsiriboti nuo jausmų. Laikui bėgant jų iš viso gali nebelikti. O be jausmų – kompaso artimų santykių teritorijoje – tikrai pasiklysime.
Tampame vis labiau nepatenkinti tarpusavio santykiais, vis labiau jaučiamės esą nesaugūs, imame manyti, kad mūsų partneris neatidus ir turi daugybę ydų. Kaip sako Džimas: „Prisimenu mamą sakius, kad Pamela man netinka, nes nepakankamai subrendusi, ir po visų šių kivirčų manau, jog mano mama buvo teisi. Kokie gali būti artimi santykiai su tokiu agresyviu žmogumi? Tai beviltiška. Mums abiem būtų geriau, jei išsiskirtume, nors vaikams ir būtų sunku.“
Kai partneriai „Surask blogiuką“ šoka tik retsykiais, o meilus bendravimas vis dar yra įprastas, aprimę jie ir vėl būna drauge. Kartais jie suvokia, kaip užgavo vienas kitą, ir atsiprašinėja. Jie gali net juoktis iš „kvailysčių“, kurių abu prikalbėjo. Pamenu, kaip kartą ėmiau rėkti ant savo vyro Džono: „Tu, didžiulis vyre kanadieti, tu...“, ir prapliupau juoktis, nes jis kaip tik toks ir yra! Tačiau kai bendravimo modeliai, apie kuriuos kalbame, jau įsišakniję ir tapę įpročiu, tada galinga, atsakomąją reakciją sukelianti spiralė jau yra susiformavusi. Kuo labiau mane puoli, tuo pavojingesnis man atrodai, kuo labiau tikiuosi užpuolimo, tuo stipriau smogsiu atgal. Taip ir keliaujama šia spirale. Šis žalingas ėjimas ratu turi būti nutrauktas, tik po to pora galės kurti tikrą tarpusavio pasitikėjimą ir saugumą. Šio šokio sustabdymo paslaptis – pripažinti, kad nė vienas neturi būti blogiukas. Piktadarys čia yra pats „kaltinu–kaltinu“ modelis, o partneriai – aukos.
Vėl pažvelkime į Džimą ir Pamelą šokio „Surask blogiuką“ sūkuryje ir pastebėkime, kaip jie keliomis paprastomis užuominomis ir naujai reaguodami ištrūksta iš šio destruktyvaus bendravimo rato.
Pamela: „Neketinu čia sėdėti ir klausytis tavo aiškinimų, kokia aš netikusi. Pasak tavęs, viskas, kas tarp mūsų ne taip, vyksta dėl mano kaltės!“
Džimas: „Šitaip niekada nesu sakęs. Tu tik viską išputi. Tu tiesiog nusistačiusi neigiamai. Štai kad ir aną dieną, užsukus mano draugui, viskas buvo gerai, bet staiga tu pasakei...“
Džimas „užsivedė“ ir nėrė į mano vadinamą „turinio nuotėkų vamzdį“. Kaip tik čia partneriai ir pateikia išsamių pavyzdžių apie vienas kito pralaimėjimus – kad įrodytų buvę teisūs. Poros ginčijasi dėl to, ar šie pavyzdžiai „tikri“ ir kurio iš jų netikęs elgesys „tai išprovokavo“.
Aš siūlau jiems šiuos būdus, padėsiančius atpažinti šėtonišką dialogą:
Būkite dabartyje ir dėmesį sutelkite į tai, kas tarp jūsų vyksta čia ir dabar.
Pažvelkite į uždarą kritikos ratą, kuriame jūs abu sukatės. Nėra tikrojo „starto“ šiame rate.
Turėkite omenyje, kad šis kritikos ratas, jūsų šokis – jūsų priešas, ir pagalvokite apie padarinius, kurių sulauksite, jeigu iš šio rato neištrūksite.
Štai kas vyksta toliau:
Džimas: „Na, manau, kad taip ir yra. Mus tai įtraukia, mus abu. Bet aš tikrai niekada anksčiau šito nepastebėjau. Žinau, aš taip supykstu, kad po akimirkos jau nieko nebegaliu jai atsakyti.“
Sju: „Taip. Troškimas laimėti ginčą ir įrodyti savo tiesą kitam ir yra blogiukas, turintis tokią traukos jėgą. Bet iš tikrųjų niekas nelaimi. Abu pralaimi.“
Pamela: „Nebenoriu taip kivirčytis. Tai mane žudo. Jūs teisi, tai griauna mūsų tarpusavio santykius. Mes vis labiau saugomės vienas kito. Koks skirtumas, kuris galų gale bus teisus? Mes abu tampame vis nelaimingesni. Manau, kad aš pati suku šį ratą siekdama parodyti, jog Džimas nebegali manęs nuvilti. Aš mėginu priversti jį pasijusti esant menkesnį.“
Sju: „Taip. O jūs, Džimai, ar žinote, ką darote? (Jis papurto galvą.) Na, prieš kelias minutes pasakėte: „Nebeateisiu pas tave, nepasitikiu tavimi, nes tu man kartais keli pavojų.“ Taigi, kaip suprantu, toks pareiškimas reiškia, kad dėl problemų kaltinate Pamelą?“
Džimas: „Taip, lyg ir sakau jai: „Tu manęs neįveiksi.“ Va tada aš ją ir įskaudinu.“
Sju: „Ir po visų šitų vienas kito puldinėjimų jūs abu jaučiatės išsisėmę, vis labiau sutriuškinti ir vieniši, argi ne taip?“
Džimas: „Tikrai taip. Ta nesibaigianti kritika, tas ratas, šokis, kad ir kaip tai vadintume, mus įvaro į aklavietę. Aš tai matau. Tik kaip visa tai sustabdyti, štai koks klausimas. Imkim kad ir tą mūsų kivirčą, apie kurį dabar kalbame: aš tikrai nieko tokio jai nepasakiau, ji pati pradėjo sukti ratą!“
Sju: (Aš kilsteliu antakius. Jis nutyla.) „Pirmiausia turite atpažinti pasikartojantį savo reakcijų modelį ir suprasti, kad savo teisumo įrodinėjimas tik dar labiau atstumia jus vieną nuo kito. Troškimas būti „nugalėtoju“ ir priversti kitą prisipažinti klydus – tai žabangų dalis. Į jas pakliuvę šį šokį imate pripažinti kaip savaime suprantamą, užuot ieškoję esmės arba siekę begalinėse faktų ar įvykių versijose rasti įrodymų. Jeigu norite, susivieniję galite šį priešą, griaunantį jūsų tarpusavio santykius, nugalėti.“
Džimas: (Žiūri į žmoną.) „Na, aš nenoriu dabar gilintis į šių kivirčų detales. Mes esame įtraukti į šį ratą. Manau, galėtume jį pavadinti „Kuris čia bjaurus?“ (Abu juokiasi.) Tai mus žudo. Tad imkime ir sustabdykime jį čia ir dabar. Tu lyg ir sakei, kad norėjai man padėti. Tai kodėl tuomet aš apkaltinau tave tuščiažodžiavimu? Aš noriu, kad tu mane labiau palaikytum!“
Pamela: „Taip, manau, jei čia galėtume stabtelėti ir pasakyti: „Ei, mes vėl sukamės ratu. Nekaitinkime atmosferos ir nepradėkime vėl užgaulioti vienas kito“, tada galėtume būti geresni draugai ir galbūt netgi šiek tiek daugiau nei draugai! Galbūt truputėlį tokie, kokie buvome.“ (Ji apsiašaroja.)
Pamela šiuo atveju teisi. Gebėjimas sustabdyti šokį „Surask blogiuką“ – būdas būti draugais. Bet poros nori kur kas daugiau nei tarpusavio draugystės. Pradėti valdyti šį „puolu–puolu“ šokį tėra pirmas žingsnis. Reikia tęsti darbą ir išnagrinėti kitas meilės santykių vietas, kur partneriai suklupo. Bet pirmiausia atlikite kelis toliau pateiktus pratimus.
Analizuokite ir mokykitės
Šie klausimai ir apmąstymai gali padėti suvokti, kaip jūs ir jūsų antroji pusė judate šokdami „kovok–laimėk“. Galite apsvarstyti, užsirašyti klausimus ir atsakymus, garsiai juos perskaityti ir, žinoma, pasidalyti savo mintimis su partneriu.
Dauguma mūsų moka puikiai kaltinti. Dar rojaus sode Adomas kaltino Ievą, o Ieva kaltino Adomą. Jie abu kreipėsi į Dievą sakydami: „Tai ne mano kaltė. Tas kitas yra blogiukas.“ Dabarties laikais Frankas McCourtas knygoje „Tamsta mokytojas“ (Teacher Man) pažymėjo, kaip lengva paskatinti vaikus rašyti, jei rašinėlio tema – paaiškinimas, kodėl neatliko namų darbų. Jie nuostabiai išradingi kaltindami kitus dėl savo neveiklumo. Taigi prisiminkite atvejį, kai dėl jūsų kaltės kilo kokia nors nedidelė problema.
Pavyzdžiui, aš nuvykau į draugės namus kviestinių pietų. Norėjau padėti šeimininkauti, bet išmečiau lėkštę su užkandžiais ant virtuvės grindų. Dabar pamąstykite apie savo veiksmus esant šiai situacijai ir sugalvokite keturis būdus, kurie padėtų apkaltinti ką nors kitą. (Lėkštė buvo sunki, o draugė manęs neįspėjo!) Įdomu, kaip jums seksis. Įsivaizduokite tris draugės atsakymus, kuriais ji galėtų paneigti jūsų argumentus. Ir kas tuomet atsitiktų? Pakliūtumėte į užburtą ratą?
Dabar pasistenkite prisiminti panašų atvejį su savo sutuoktiniu. Kokius argumentus pasitelkėte savo nekaltumui įrodyti ir kovai „laimėti“? Kuo kaltinote savo partnerį? Kaip dažniausiai atsikertate, kai jaučiatės įvaryti į kampą?
Ar galėtumėte nusakyti kandžios kritikos ir etikečių klijavimo ratą, kuris jus abu įtraukė? Kaip apibūdinate vienas kitą? Kaip jūs vienas kitą žeidžiate ir siutinate? Ar būta „laimėtojo“? (Tikriausiai ne!)
Kas atsitiko pasibaigus kovai „Surask blogiuką“? Ką manote apie save, savo partnerį, jūsų tarpusavio ryšį? Ar sugebėjote aptarti šią situaciją, pasikalbėti apie įvykusį kivirčą ir nuraminti vienas kitą? Jeigu ne, kaip susidorojote su tarpusavio ryšio saugumo praradimu? Kas, jūsų manymu, galėtų nutikti, jei būtumėte pasakę: „Mes imame klijuoti etiketes vienas kitam norėdami įrodyti, kad kaip tik kitas iš mūsų yra blogiukas. Mes tik dar labiau užgausime vienas kitą, jei tęsime šį „puolu–puolu“ šokį, todėl pasistenkime neįsitraukti į jį. Gal mes galėtume neieškodami kaltininko tiesiog pasikalbėti apie tai, kas nutiko?“
