Meno, juvelyrikos dirbiniai geba išsaugoti visus stipriausius jų šeimininko patyrimus. Tad juose įsirašo ir įsitvirtina informacija ir apie gerovės periodus, turtą, pasitenkinimą, meilę, ir apie drastiškus išbandymus, pasitaikiusius žmogaus gyvenimo kelyje. Taip aiškino parapsichologė Eglė Gleščinskienė.
Pasak jos, paprastai kuo emociškai ryškesnis įvykis buvo žmogaus gyvenime, tuo stipriau jis įsirašo į jo asmeninius daiktus. Ypatingi išgyvenimai, išdavystės, išbandymai, ligos, skausmas, mirtys, praradimai ir kančia išlieka ryškiausiai, nes tai patys skausmingiausi patyrimai, kurių atsikratyti ir nuo kurių pasveikti labai sunku.
„Būtent dėl šios priežasties relikvijos saugo kur kas daugiau negatyvios informacijos nei kokių nors ypatingų pozityvių patyrimų ir būsenų įrašų“, – tvirtino parapsichologė.
Emocijos - vien teigiamos
Vilniuje įsikūrusios plastinės chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ direktorei Vitai Degutienei (38 m.), garsaus plastikos chirurgo Kęstučio Vitkaus dukrai, tokios kalbos kelia atlaidžią šypseną.
Ši bajoriška kilme besididžiuojanti moteris savo namuose turi daugybę senų, protėviams priklausiusių daiktų, perduodamų iš kartos į kartą.
Tačiau jie moteriai nekelia jokių baimių – priešingai, su šeimos relikvijomis susijusios emocijos yra vien teigiamos. Tai – šeimos pasididžiavimas, liudijantis, kiek daug yra nuveikę jų protėviai.
„Mano senelis Adolfas Reimeris, mamytės tėtis, buvo Vilniaus dailės akademijos dekanas, todėl šeimoje turime daug jo tapytų paveikslų, kurie puošia namus bei kliniką.
Jis labai mėgo tapyti peizažus, todėl labai įdomu matyti jo paveiksluose nutapytą Vilnių ar Valakupių kraštovaizdį su besiganančiomis karvutėmis ir šieno kupetomis.
Taip pat esu paveldėjusi senolių šeimos bajorišką kilmę, turime savo šeimos herbą, kurį paveldės ir mūsų ateities kartos“, – pasakojo V.Degutienė.
Ypač brangūs moteriai senelio Mečislovo Vitkaus, mikrochirurgijos pradininko mūsų šalyje, ordinai už nuopelnus Lietuvai.
„Jo laidotuvės buvo nepamirštama pamoka mums ir mūsų augančiai kartai – su Lietuvos kariuomenės garbės kuopa bei šautuvų salvėmis“, – prisimena Vita.
Iš senelio M.Vitkaus anūkė yra paveldėjusi ir vieną ypač širdžiai mielą relikviją.
„Po senelių mirties atsivežiau medinę rankomis drožinėtą Kristaus skulptūrėlę, apie kurią man senelis Mečislovas pasakodavo, kad ji kabojo prosenelių kambarėlyje, kur jis gimė.
Todėl labai branginu šį palikimą. Nežinia, kiek jam metų ir kiek gyvybių prie jo atėjo į šį pasaulį... Anksčiau juk moterys namie gimdydavo“, – pasakojo moteris.
Praeitis ir dabartis V.Degutienės gyvenime glaudžiai susilieja. Jos vadovaujama klinika pastatyta ant jos prosenelės Elžbietos žemės, o visa šeima gyvena senelių Vitalijos ir Mečislovo Vitkų paveldėtame žemės sklype.
„Mamytė vis pasakoja, kaip Kūčių vakarą į dabartinę Svajonių gatvę toli pas močiutę per pusnynus klampoti reikėdavo. Valakupiai tada buvo užmiestis, keliukas iš Vilniaus centro, kur mamytė gyveno, buvo tik iki Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, o toliau jau miškai“, – pasakojo Vita.
Veikia, net jei mes nejaučiame?
Parapsichologai į paveldėtas vertybes turi savo požiūrį – pavojus esą kyla ne tik puošiantis paveldėtais papuošalais, bet net ir juos laikant savo gyvenamojoje aplinkoje.
„Šeima, savo gyvenamojoje aplinkoje saugodama jai perduotas relikvijas, yra nuolatinėje šių relikvijų veikimo arba spinduliuotės zonoje. Šeimos narius nuolat veikia relikvijose užkoduota, ten saugoma „suarchyvuota“ informacija“, – aiškino E.Gleščinskienė.
Relikvijos esą dirba savo darbą mums net nežinant ir nejaučiant jokio poveikio. Jaunos šeimos namuose saugoma močiutės segė esą gali tapti ligų ir barnių priežastimi.
„Galbūt net nepasidomėjome, kad ta močiutė per savo gyvenimą ypač daug kentėjo, nes vienas po kito mirė keli jos vaikai, ji buvo vyro skriaudžiama ir niekinama, nepatyrė meilės ir neturėjo galimybės pažinti mokslo.
Jos segėje įrašytos šios ją gyvenime lydėjusios nelaimės.
Nenuostabu, jei šią relikviją saugančiai jaunai šeimai kils įvairių palikuonių atsiradimo problemų, jeigu jų neapleis ligos, barniai ir praradimai“, – baugino parapsichologė.
V.Degutienė nemano, kad ji iš savo šeimos relikvijų galėtų gauti ką nors negera: „Didžiausia vertybė, kurią man perdavė mano ir mano vyro seneliai, – darna ir meilė šeimoje. Mano seneliai tiek iš mamytės, tiek iš tėčio pusės labai vienas kitą mylėjo. Todėl namie turiu daug daiktų iš senelių vaikystės, jie man visą laiką primena jų gražiai nugyventą gyvenimą – mano seneliai Vitkai laimingoje santuokoje pragyveno net 65 metus.“
Parapsichologė E.Gleščinskienė taip pat sutinka, kad jeigu daiktas paveldėtas iš laimingą gyvenimą nugyvenusio žmogaus, nelaimių jis neatneš. Tačiau ar įmanoma rasti žmogų, kuris visą gyvenimą, kiekvieną jo akimirką, nepatyrė jokių blogų išgyvenimų?
„Žinoma, idealiu atveju, jei tik gautume labai laimingo, labai gero ir mylimo asmens papuošalą, galėtume juo puoštis ir taip patys darytis geresni ir mylimi, – sakė E.Gleščinskienė. – Tačiau kiekvieno žmogaus gyvenimą lydi ir geri, ir skausmo bei praradimų kupini etapai.
Pastarieji sukelia ryškesnių emocijų, yra stipriau išgyvenami, išjaučiami, todėl giliau įsirašo į žmogaus dėvimus daiktus, ypač papuošalus bei šalia esančius meno kūrinius.“
Prie paveikslo užaugo kelios kartos
V.Degutienė turi savo prosenelės paveikslą, kuriame moteris laiko mažytį kūdikėlį ant rankų.
„Prie to paveikslo užaugo mano močiutė, tėtis, aš, o dabar pakabinau savo mergaičių kambaryje, – nesibaimina moteris. – Šis paveikslas skleidžia nepaprastą ramybę, meilę ir šilumą – tiek kartų užaugo prieš užmiegant į jį žiūrėdamos.“
O parapsichologai nepatartų vaikams perduoti net ir savo pačių turėtų meno vertybių, jau nekalbant apie priklausiusias praeities kartoms.
„Jeigu esame savo gyvenimu ir visomis patirtimis visiškai patenkinti ir norėtume, kad mūsų vaikai ar anūkai tai patirtų, galime jiems perduoti savo ypač mėgstamus daiktus, papuošalus ar kitas panašias vertybes.
Tačiau turbūt neneigsime, kad patyrėme ir gero, ir blogo. Tegul iš to pasimokėme, tačiau nebūtinai vaikai ar anūkai turėtų mokytis ir kartoti mūsų klaidas. Tegul būna laisvas kelias jų savitiems bandymams be mūsų patirčių – todėl nepirškime, neakcentuokime, neįpareigokime jų saugoti ar nešioti mūsų daiktus“, – įspėjo E.Gleščinskienė.
Praeities relikvijas, juvelyrikos ir meno kūrinius esą geriau dovanoti muziejams, labdaros organizacijoms, kurios gali juos panaudoti švietėjiškai veiklai ar saugoti kaip istorinį paveldą. Taip pat galima juos aukoti kilniems tikslams ir taip prisidėti prie žemėje skleidžiamo gėrio ir kūrybos.
Žinoma, galima relikvijas pasiūlyti ir kolekcininkams, tačiau būtinai perspėjant dėl galimos negatyvios informacijos jose.
„Arba tiesiog laikykime jas visiškai neutralioje vietoje, kur mūsų gyvenimas ir veiksmai su jomis nesisieja – pavyzdžiui, banko saugykloje, kol surasime joms tinkamą vietą ir paskirtį“, – dėstė E.Gleščinskienė.
Parapsichologai siūlo valyti
Tiesa, daiktuose sukauptą neigiamą energiją galima pašalinti – bent jau taip teigia parapsichologai. Nesunku nuspėti, koks, anot jų, patikimiausias būdas tai padaryti.
„Norėdami pašalinti daiktuose sukauptą informaciją ir energiją, turėtume kreiptis į patyrusius specialistus – parapsichologus, dirbančius su energija ir informacija, gebančius ištrinti daiktuose esančius informacinius įrašus ir programas“, – tvirtino E.Gleščinskienė.
Kitas, tiesa, ne toks patikimas, bet nesudėtingas ir lengvai įgyvendinamas būdas – daikto valymas druska.
„Turėtume norimą išvalyti daiktą įkasti į stambią druską. Druska turėtų visiškai apsemti valomą objektą iš visų šonų.
Druską reikėtų keisti kas 2–3 dienas, panaudotą išmesti, tik ne namuose, berti naują ir vėl laikyti valomą daiktą druskoje.
Taip reikėtų kartoti keletą kartų, tokį valymą atlikti esant mažėjančiam mėnuliui, tai yra per delčią“, – mokė parapsichologė.
Druska esą geba nutraukti, nusiurbti kažkiek negatyvios informacijos, tačiau ji gali nepaveikti ypač stiprių informacinių įrašų, kenkiančių programų ar maginiu būdu užfiksuotos informacijos.
Kartais valyti naudojamas šventintas vanduo, juo šlakstomas valomas dirbinys. Tuo metu reikėtų kalbėti maldas, kviesti garbinamus šventuosius ir jų pagalbininkus. Taip esą galima šiek tiek sumažinti negatyvią informaciją, tačiau visos nepavyks pašalinti.
„Geriausias ir stipriausias valymas – ugnimi, – teigė E.Gleščinskienė. – Daiktas tiesiog įmetamas į ugnį. Tik visiškai sudeginus kokį nors kenkiantį kūrinį, relikviją, pasinaikina ir jame esanti informacija. Ugnis turėtų degti lauke, o ne namuose.“
Giliai tikinčiai šeimai priklausanti V.Degutienė nemano, kad gali padėti kokie nors daiktų apvalymo ritualai.
„Kaip Dievo lemta, taip ir bus“, – sakė ji ir pridūrė kasdien jaučianti savo mylimiausių žmonių, išėjusių anapilin, globą.
Tarp jos protėvių būta ir žmonių, kuriuos beveik galima laikyti šventais. „Mano močiutės teta buvo vienuolė, o mama pasakoja, kad jos promočiutė Kenstartaitė Lietuvoje pastatė liuteronų bažnyčią“, – sakė V.Degutienė.
Jos šeima palaiko itin šiltus santykius su kunigu Ričardu Doveika. Šeima turi tradiciją kasmet susitikti savo namuose ir darbe su klinikos darbuotojų šeimomis, sukalbėti maldelę, pašventinti patalpas.
„Po tokių pasibuvimų visiems kartu pasidaro nepaprastai ramu ir gera. Visada stengiuosi išsaugoti ir branginti tikėjimą, moralines vertybes“, – pabrėžė moteris.
