Pateikiame S.Johnson knygos „Laikyk mane tvirtai: septyni pokalbiai apie ilgai trunkančią meilę“ ištrauką.
Užgniaužti jausmai
Net instinktyviai suvokdami, kad meilė padėtų mums greičiau išsigydyti žaizdas, toli gražu ne visuomet išdrįstame atsiverti ir žengti jos pasitikti.
Neretai tam, kad apsigintume nuo pavojaus, turime „užšaldyti“ savo jausmus ir tiesiog veikti. Tai ypač taikytina tiems, kam pavojus yra kasdienio darbo dalis. Niujorko ugniagesys sakė man: „Kai skubame į gaisrą, ypač jeigu jis didelis, aš jaučiuosi lyg pripumpuotas. Įjungę sirenas lekiame gatvėmis gelbėti žmonių. Mes žinome, kaip tai daryti. Gaisre tu tiesiog veiki. Ten nėra vietos baimei ar abejonėms. Jei ir pajunti jas, tiesiog nustumi šalin.“
Problemos iškyla vėliau. Mes ne visuomet suvokiame, kad esame sužeisti. Mums atrodo, kad tai menkina mus kaip žmones, daromės silpnesni ir ne tokie patrauklūs. Daugelis mūsų šias baimes ir abejones laikome savyje manydami, kad jei jas parodysime, tai susilpnės mūsų galios, kai pavojus grįš. Kai kurie iš mūsų mano, kad apginti privatų gyvenimą galima tik pabaisą laikant uždarytą narve. Kariai kalba apie tylėjimo įžadus ir apie tai, kaip jie privalą slėpti karinę patirtį, kad apsaugotų ne tik save, bet ir mylimus žmones. Jie skatinami taip elgtis. Kariuomenės kapelionas man prasitarė: „Mes kareiviams sakome: „Nepasakokite žmonoms apie patiriamus baisumus, tai tik gąsdins ir žeis jas.“ O žmonoms mes sakome: „Neklausinėkite apie karą. Tai tik iš naujo primins jūsų vyrams tuos skaudžius momentus.“
Bet pabaisų neįmanoma išlaikyti narvuose. Jos ištrūksta. Ir tai visam laikui pakeičia mus – kaip mes matome pasaulį ir kaip matome save pačius. Trauma sudaužo mūsų viltis, kad pasaulis yra teisingas, o gyvenimas – nuspėjamas. Po patirtų sukrėtimų keičiasi mūsų bendravimas su mylimaisiais ir emociniai ženklai, kuriuos jiems siunčiame. Mus pakeičia drakono alsavimo karštis.
Kanados taikdarys Afrikoje, kuriam teko matyti, kaip žudomos moterys ir vaikai, grįžęs namo suvokė, kad nebegali apkabinti savo žmonos ir vaikų. Jo vaikų veidai priminė jam veidus tų, kuriuos matė mirštančius. Jis nesiryžo to pasakyti žmonai. Vyras užgniaužė šiuos jausmus savyje. Nevilties apimta žmona patikino: „Jis taip ir negrįžo namo.“ Emociškai jo čia nėra, skundėsi ji. Ji negalinti jo „rasti“.
Karį, grįžusį iš Irako ir besigydantį po sunkios chirurginės operacijos, kaskart kai žmona ruošiasi išeiti iš namų apsipirkti, ištinka nepaaiškinami įniršio priepuoliai. Jis sako jai, kad niekada daugiau ja nebepasitikės ir kad jų santykiai baigti. Ji sutrikusi ir apimta depresijos. Bet tai baigiasi tada, kai jis galiausiai papasakoja jai apie mūšyje patirtą sužeidimą, kurį anksčiau bandė sumenkinti savo šeimos akivaizdoje. Gulinčiam ant neštuvų, gausiai sulaistytų krauju, daugiausia svetimu, jam buvo atliktas paskutinis patepimas ir jį paliko vieną. Žmona staiga suprato, kaip jį „sužalojo“ tai, kad šalia nebuvo jos. Ji taip pat suprato, kodėl jis atsisakė nuskausminamųjų – jam atrodė, kad skausmas – tai atpildas už jo „nusikaltimus“ kare.
Mes privalome išmokti „atitirpinti“ savo jausmus ir pasidalyti jais su tais, kuriuos mylime. Tai reiškia, kad ir jie, mūsų mylimieji, bent akimirką turi pažvelgti drakonui į akis. Tai vienintelis būdas jiems iš tikrųjų suprasti mūsų skausmą, mūsų poreikius, laikyti mus tvirtai ir padėti mums išgyti. Tas kanadietis taikdarys ir tas Irake sužeistas kareivis padarė tai, ko stengiausi jus išmokyti šioje knygoje. Partnerių padedami jie leido sau įsileisti juos į savo emocinį pasaulį. Gal jie ir nepasidalijo visomis savo patirtų išbandymų detalėmis, bet išmoko išreikšti savo skausmo esmę ir atsigręžti į mylimuosius.
Šios poros sugebėjo suprasti, kaip vieno iš sutuoktinių patirtis pakeitė jį, ką jis turėtų išsigydyti ir kaip turėtų kreiptis į partnerį pagalbos ir paguodos. Žmonos sugebėjo prisipažinti, kaip sunku joms buvo ištverti išsiskyrimo laikotarpį ir kaip beviltiškai jos jautėsi, kai vyrai grįžo tokie nutolę ir pikti. Dirbdami su kareiviais ir jų žmonomis mes ir vienus, ir kitus laikome kariais: vieni kaunasi svetimuose kraštuose, kiti – namų fronte.
Nesvarbu, ar atskleidžiame, kas mus ištiko, ar ne, trauma visuomet paliečia abu partnerius. Partneris jaučia skausmą ir stresą stebėdamas, kaip mylimas žmogus bando išsigydyti žaizdas, ir taip pat sielojasi dėl pasikeitusių santykių. Ugniagesio žmona Marsė pasakė man: „Po to, kai gaisre žuvo keturi mano vyro draugai, man prasidėjo košmarai. Jie atsinaujina kaskart, kai suskamba telefonas ar kai pamatau prie durų policininką. Regiu Halą žuvusį. Pabundu apsipylusi prakaitu ir įsitveriu į jį. Verkiu tyliai, kad nepažadinčiau jo. Žinau, kad jam buvo labai sunku, kai tai atsitiko. Mums labai padėjo, kad atsivėrėme vienas kitam ir ėmėme apie tai kalbėtis. Jis patikino, kad jam labai skaudu, bet vis tiek neatsisakytų savo profesijos. O aš pasiguodžiu jam, kaip kartais sunku būti ugniagesio žmona.“
Kerol, prieš dvejus metus patekusi į skaudžią automobilių avariją ir iki šiol esanti neįgali, nuolat kenčianti skausmus, labai suirzta, kai jos partnerė Laura tyliai rauda, bet nekalba apie savo jausmus. Kerol kaltina ją esant šaltą. Galiausiai Laura ramiai ištaria: „Gerai, prisipažįstu, kad daugiau nebegaliu. Aš nebepakeliu visų tų vizitų pas gydytojus, advokatus, nuolat klausytis skirtingų diagnozių ir, be viso to, dar viena pati rūpintis vaikais. Aš patiriu tokį stresą, kad kartais suvokiu keikianti tave už tai, jog tau skauda. Kaip man tau pasakyti, kad skauda ir man, kad aš kenčiu dėl to, jog tau taip skauda? Ir kai tu irzti, man geriausia pasišalinti, kad nepratrūkčiau ir dar labiau tavęs neįskaudinčiau. Gal man trūksta tavo pripažinimo, kad tai nutiko ne tik tau. Kad tai nutiko mums. Ta avarija visam laikui pakeitė mano gyvenimą. Ir man taip pat reikia pripažinimo.“
