„Branguu...sii...s!“ Šis šūktelėjimas - paskutinė žmonos galimybė
atkreipti vyro dėmesį ir papusryčiauti dviese.
Jei sutuoktinis nedelsiant neatideda laikraščio į šalį, šypsodamasis
nepaima dar vienos bandelės, - geriausia išeitis, jei dar ir
atsiprašytų, - per kelias sekundes įsiliepsnoja kivirčas.
Susierzinimas, pyktis tyko visur ir jis toks pat neišvengiamas kaip
lietus ir audra. Vieni jį nuslopina, o kiti išlieja, nesusimąstydami
dėl pasekmių.
Ilgą laiką psichologai mažai skyrė dėmesio pykčio analizei, reikšdami
didesnį susirūpinimą dėl agresyvaus elgesio, kuriuo, anot jų, žmonės
apdovanoti iš prigimties, kad galėtų pašalinti gyvenimo kelyje
pasitaikančias kliūtis.
Ir psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas be seksualumo pirmiausia tyrinėjo
agresyvų savo pacientų elgesį. Pyktis ir įniršis vaidino šalutinį
vaidmenį.
Jau beveik 20 metų emocijų tyrėjai kartu su gausiu psichologų būriu,
stebėję ir analizavę elgesį asmenų, kurie kone virė nuo įniršio,
atkreipė dėmesį į pakitusią jų odos spalvą, išskiriamų
hormonų kiekį, procesus vykstančius galvos smegenyse.
Neduoda naudos
Pyktis neduoda naudos fizinei žmogaus savijautai. Amerikos ligų
kontrolės ir prevencijos centras atliko tyrimus, kuriuose dalyvavo
daugiau nei 13 tūkstančių abiejų lyčių, 49-67 metų atstovų.
Tyrimų metu nustatyta: dažniau pykstančių žmonių, - priešingai nei
ramių, išlaikytų, - tyko beveik tris kartus didesnė kraujagyslių
užsikimšimo ar plyšimo rizika. Ši išvada - pakankamas pagrindas
susimąstyti dėl pykčio protrūkių.
Visiems pažįstama situacija, kai įpykęs asmuo gali sušukti: „Tave
galėčiau užmušti!“ Taip, tai galėtų atsitikti. Bet ar dažnai
veiksmažodžio tariamoji nuosaka virsta esamuoju laiku?
Kyla klausimas: ar žmogus savo jausmų neturėtų išlavinti taip, kad
sugebėtų išlikti ramus, santūrus, nesvarbu, kas aplink jį dedasi?
Kita vertus, būtų apmaudu, jei žmogaus niekas negalėtų išvesti iš
kantrybės. Kitaip sakant, jei jis visuomet būtų anemiškas lyg žuvis.
Kvailas tas, kas dėl nieko nesijaudina, sakė filosofas Aristotelis prieš
2 tūkstančius metų.
Reakcija į pagarbos stoką
Žinoma, esama pagrįsto, net būtino ir gydomojo it balzamas pykčio. Jei
įstaigoje nuolat žeminamas vienas kolegų, vaikas diena iš dienos
skriaudžiamas brolių, seserų ar klasės draugų, kai vienas partnerių
įsakmiai vadovauja, o kitas privalo paklusti, - juk tai svarios
priežastys „pasipriešinimui“ įsiliepsnoti.
Pyktis gali žmogui suteikti energijos nesitaikstyti su neteisybe,
pataisyti pašlijusius santykius ar pašalinti jo gyvenimo kelyje
pasitaikiusias kliūtis.
Bet šiuo atveju svarbu, ar žmogus elgiasi skatinamas gerų norų,
kad išlaisvindamas savo energiją, nesugriautų to, ką trokšta gelbėti.
Žmogaus elgesio tyrėjai pastebėjo, jog pyktis atsiranda tuomet, jei kai
kas gyvenime klostosi ne taip, kaip žmogus įsivaizduoja ir dėl to
kaltina kitus ar save, nes buvo pamintos visuotinai priimtos taisyklės.
Specialistai padarė išvadą: tikroji pykčio priežastis susijusi su
netinkamu žmogaus elgesiu, kuris byloja apie pagarbos stoką
aplinkiniams.
Laikraščių ar žurnalų skaitymas - gera savišvietos forma, bet ne prie
stalo, kai susirenka šeima. Vadinasi, skaitančiajam nusispjaut į juos,
nesvarbu, ar jie yra ar ne.
Bet tyrėjai atkreipia dėmesį ir į tai, kad kartais žmogus įžvelgia
negerus ketinimus ten, kur jų nėra. Jei kolegė garsiai trinkteli
durimis, pirmoji mintis: ji specialiai man gadina nervus. Bet
nepagalvojama, jog tai tik skersvėjis.
Pasiduoti pykčiui ar ne?
Daugelį pykčio protrūkių galima nuslopinti jiems tik mezgantis. Deja,
ne visus. Kaip elgtis tuomet, jei pykčio neįmanoma išvengti? Gal
reikia bent kartą nuleisti garą, kad „nesprogtumėme?“
Į šį klausimą psichoanalizės tėvas S.Freudas atsakydavo „taip“.
Daugelis dabarties psichologų pareiškia - „ne“.
Jie teigia, kad žmogaus vidus nėra didelis vandens telkinys, į kurį
nuolat plūsta jausmai, kurie galiausiai jį užtvindo, jei šiems kartas
nuo karto neleidžiama išsilieti.
„Bet tuomet jaučiuosi geriau“, - galėtų prisipažinti ne vienas „garą“
nuleidęs asmuo.
Tą akimirką - galbūt. Bet atlikti medicininiai tyrimai byloja ne šio
teiginio naudai. Vidutinė įniršio atakų trukmė - 10-20 minučių.
Tuomet kraujo apytaka dirba it purtomas medis, o plaučiai vos dvėsuoja.
Niekas negali protingai, ramiai mąstyti, kai viduje prasiveržia
ugnikalnis.
Kiekvienas žmogus pyktį slopina savaip. Taiką sielai gali grąžinti
autogeninės treniruotės, bet ne taurelė ar kitokie svaigalai, jogos
pratimai ir meditacija. Apie tai byloja Viskonsino (JAV) universiteto
studijos rezultatai: buvo tiriamos rytietiškas meditacijas
praktikuojančių budistų vienuolių galvos smegenys.
Tyrimas atskleidė ir tai, kad gyvenimas už vienuolyno sienų padeda
įveikti kasdieninio susierzinimo, pykčio protrūkius. Po aštuonių
savaičių praleistų vienuolyne stresų kamuojamas amerikietis buvo ramus
ir atsipalaidavęs. Tai rodė ir jo galvos smegenų nuotraukos.
Parengė Monika Jakaitytė