Ko trūksta Lietuvai, kad bent jau pasivytų už save mažesnę Pabaltijos šalį? Vilniaus universiteto profesorė, savižudybių prevencijos ekspertė Danutė Gailienė nurodo mažiausiai du dalykus, kaip Lietuva galėtų sumažinti savižudybių skaičių.
– Trečiadienį visas pasaulis mini Savižudybių prevencijos dieną. Šia proga entuziastai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje jungiasi į pasaulinę kampaniją „Sumažink tylą“. Jie dviračiu važiuos 10 km. Sudėjus skirtinguose pasaulio miestuose numintus atstumus, entuziastai apvažiuos pasaulį. Kodėl dalyvaujate dviračių žygyje? – paklausėme profesorės D.Gailienės.
– Dalyvauju, nes daug metų dirbu šioje srityje. Žygio organizatoriai – mano mokiniai. Džiaugiuosi, kad jie dalyvauja pasauliniuose renginiuose. Puikios iniciatyvos! Stengiuosi prisidėti, kuo galiu.
– Kokios naujausios mokslo žinios apie savižudybių prevenciją?
– Mokslininkai sutaria, kad nėra paprasto problemos sprendimo. Stengiamasi atskleisti visą situacijos sudėtingumą. Stiprėja požiūris, kad čia svarbūs kultūriniai šalių skirtumai. Kiekviena šalis turėtų rūpestingai žiūrėtų, kaip joje ir toje kultūroje šią problemą spręsti.
Seniau buvo daugiau medicininio požiūrio: nustatysime priežastis, pagalbos būdus ir visi įveiksime bėdą. Dabar akivaizdu, kad nebus taip lengva.
– Dar nėra aišku, kaip sumažinti savižudybių skaičių?
– Yra seniai aišku ir įrodyta. Yra šalys, kurios sukūrė valstybines savižudybių prevencijos programas, kurios pasiekė efektą.
Sisteminga prevencija yra efektyvi.
– Ką valstybė turi daryti?
– Čia prasideda sudėtingumas. Yra įvairių priemonių. Bendrąja prasme valstybėje turi būti užtikrinta psichologinė pagalba visais lygmenimis, ne tik ligoninėse, kai jau yra pasekmės ar išryškėję psichikos sutrikimai.
Pagalba turi būti prieinama ten, kur žmonės gyvena, ir tuo metu, kai žmonės patiria krizę.
– Kaip tai atrodytų praktiškai? Kur turėtų dirbti psichologai?
– Jei šeima gyvena mažame miestelyje ir moksleivis šeimoje nusižudė, o jo brolis labai kremtasi ir jį taip pat apima suicidinės mintis, tai netoliese turi būti specialistas, kuris kalbės su ta šeima ir tuo berniuku.
Dabar pagalba yra tik dideliuose miestuose. Toks berniukas dabar būtų vežamas į psichikos sveikatos centrą ir ten jam būtų išrašoma antidepresantų. Čia – ne pagalba.
Tikrąją pagalbą galėtų suteikti tame miestelyje dirbantis kvalifikuotas specialistas.
– Ar dabar daug Lietuvoje tokių miestų ir miestelių, kur nėra galimybės susitikti su psichologu?
– Labai daug. Problema, kad psichikos sveikatos centrai ne visada atlieka reikiamą funkciją. Jie vertina mediciniškai – išrašo vaistų.
Tokių vietų, kur sunkiai prieinama tinkama pagalba, yra daug.
– Kuriose Europos šalyse pavyko sumažinti savižudybių skaičių?
– Tokios šalys yra Suomija, Norvegija, Didžioji Britanija, Estija. Estų sveikatos politika yra modernesnė negu Lietuvos.
– Kokiais būdais ir kiek estai sumažino savižudybių skaičių savo šalyje?
– Po nepriklausomybės atgavimo Estijoje, kaip ir Lietuvoje, savižudybių skaičius buvo stipriai pakilęs. Nuo to piko savižudybių Estijoje sumažėjo 53 proc.
Lietuvoje savižudybių po piko sumažėjo nedaug. Pernai šis skaičius vėl kiek pakilo. Ar čia tik svyravimas, ar didėjimo tendencija, bus matyti ateityje.
Viena svarbiausių sėkmės Estijoje priežasčių – ankstyva radikali sveikatos apsaugos reforma. Ši šalis modernizavo pagalbą, įskaitant ir psichikos sveikatos pagalbą, o to mums trūksta.
- Lietuvoje lėtesnė sveikatos apsaugos sistemos reforma turėjo įtakos dideliam savižudybių skaičiui?
- Tai buvo vienas iš veiksnių. Kitas – alkoholio politika. Alkoholio ir savižudybių paplitimas yra susiję.
Pasipriešinimas alkoholio prieinamumo ir reklamos ribojimui yra didžiulis. Šioje srityje priemonės yra nepakankamos. Alkoholio prieinamumas Lietuvoje dar yra per didelis. Tai irgi siejasi su savižudybių skaičiumi, dėl to nėra abejonės.
