Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva dėl patyčių paplitimo pirmauja – 2010-aisiais kas trečias 13 metų paauglys prisipažino, kad yra nukentėjęs dėl patyčių.
Su patyčiomis mokykloje susidūrusi keramikė N.Marčėnaitė nuo tokios patirties norėtų apsaugoti ne tik savo vaikus.
„Man taip iš tikrųjų nutiko, manau, jog vaikai retai kada nors susimąsto, ką jie nori pasakyti. Laimei, tai nebuvo nuolatinis žeminimas, nes man niekada netrūko pasitikėjimo savo jėgomis“, – sakė N.Marčėnaitė.
Iki penktos klasės ji nesijautė suprasta mokytojos. Tuometinėje mokykloje vyravo toks požiūris, kad neturi būti ugdomas vaikų individualumas.
Patyčių šaknys šeimoje
Patyčios – vienas skaudžiausių dalykų, su kuriais susiduria ne tik vaikai, bet ir saugusieji. Tai tampa bendravimo norma.
„Mes dažniausiai auklėjame savo vaikus juos žemindami, akcentuodami ne teigiamas, o neigiamas savybes. Žmonės dažnai negali perduoti informacijos, nežemindami vieni kitų. O vaikai mokosi iš mūsų“, – apgailestavo N.Marčėnaitė.
Dar vienas skaudulys, plintantis kaip virusas, tai patyčios internete. Menininkei skaudu, kad negali vykti normali diskusija be pažeminimo. O civilizuotose šalyse žmonės, kurių nuomonės skirtingos, nežemina vieni kitų.
„Mums dar trūksta bendravimo kultūros, pradedant nuo šeimos. Sakyti, kad vaikai žemina vieni kitus, tai reikštų pripažinti, kad mes, suaugusieji, taip pat žeminame šeimoje vieni kitus“, – kalbėjo N.Marčėnaitė.
N.Marčėnaitės sūnus Dovas ilgą laiką buvo kitoks
Kadangi vaikai labai greitai perima šias taisykles, atėję į mokyklą jie pradeda taikyti tuos pačius metodus.
Jeigu jie to nedarytų, jiems tai reikštų pralaimėjimą.
„Jei kas nors pažemino, privalai atsilaikyti, nes kitaip pražūsi. Taip, mokykloje vyksta kova už būvį. Prisimenu, kaip mano sūnus Dovas iki tam tikro laiko turėjo problemų mokykloje, nes jis buvo kitoks.
Jis buvo pacifistas iki kaulų smegenų, o pradėjus lankyti aštuntą klasę, jį ėmė vis gerbti, nes išaiškėjo, kad jo kitoniškumas tapo vertybe.
Mums patiems reikia susikaupti ir pagalvoti, kaip mes vertiname kitus žmones.
Kaip vertiname muzikantus, naujas grupes, dažniausiai mes juos priimame ironizuodami, lietuvių tauta turi tokį bruožą – retai pabrėžiami privalumai, o kur kas dažniau paliečiami negatyvūs dalykai. Mūsų vaikai tokius dalykus taip pat puikiai išmano“, – sakė N.Marčėnaitė.
– Ar patyčios tik Lietuvoje yra skaudi rykštė? – paklausiau „Vaikų linijos“ savanorių mokytojos psichologės Jurgitos Smiltės Jasiulionės.
Pasaulio sveikatos organizacijos atlikta mokslinė studija „HBSC“ rodo, kad Lietuva dėl patyčių nuolat „lyderiauja“.
Nuo 1994-ųjų Lietuva dalyvauja tokiame tyrime, kuriame apklausiami 11–15 metų moksleiviai. Tyrimas atliekamas daugiau nei 30 šalių, o moksleiviai atsakinėja į įvairius klausimus – ne tik apie sveikata, mokyklinę aplinką, fizinį krūvį, bet ir apie psichologinius dalykus, taip pat apie patiriamas patyčias.
Tai viena didžiausių tarptautinių mokslinių studijų, galima lyginti įvairių šalių situaciją, nes taikoma standartizuota procedūra.
Šiuo metu yra viešai prieinami 2010-ųjų duomenys. Tikimės, kad šį rudenį bus jau paskelbti duomenys, surinkti 2013-aisiais metais.
2013–2014 metais šiame tyrime dalyvavo daugiau nei 40 valstybių, be Europos šalių buvo apklausiami taip pat JAV ir Kanados moksleiviai.
Nuo 1994-ųjų iki 2010-ųjų patyčių skaičius visose šalyse sumažėjo. Tai didelis laimėjimas ir bendra tendencija, rodanti, kad šis reiškinys vis retesnis dėl mokyklų bendruomenių aktyvumo, taip pat viešumo. Visose Europos šalyse ieškoma efektyvių prevencijos būdų, natūralu, kad mažėja ir patyčių mastas.
Kita vertus, Lietuvoje kas ketvirtas vaikas per pastaruosius tris mėnesius patyrė patyčias. Tai nemalonus skaičius.
– Kokio amžiaus grupėje tai dažniausiai atsitinka?
– Lietuvoje 13 metų vaikai patiria patyčias bent dukart per mėnesį – net 30 proc. Nei mergaitės, nei berniukai nėra nuo to apsaugoti. Tokio amžiaus vaikai jau išdrįsta prisipažinti patys, kad tyčiojasi iš kitų arba lieka nukentėję dėl patyčių.
Tai šeštos ar septintos klasės moksleiviai, kovojantys dėl savo vietos po saule.
– Ką rodo „Vaikų linijos“ telefono skambučiai?
– Per metus savanoriai atsiliepia daugiau nei 170 tūkstančių kartų, apie 2,5 tūkstančio vaikų, ieškančių psichologinės paramos telefonu, mini patyčias. Patyčios – viena dažniausių temų, kurios rūpi nepilnamečiams. Tiesa, pasitaiko atvejų, kai vaikai išdykauja.
– Dėl ko dažniausiai sielojasi vaikai?
– Būna atvejų, kai vaikai vieni iš kitų tyčiojasi dėl daiktų, dėl to, kad ko nors neturi, prasčiau apsirengę. Taip pat pasitaiko atvejų, kai tyčiojamasi dėl fizinės išvaizdos arba dėl to, kad moksleivis ką nors pernelyg gerai daro.
Atsidūręs silpnai besimokančiųjų klasėje gabus vaikas gali tapti išskirtinis, iš kurio taip pat bus tyčiojamasi. O kitoje klasėje patyčių taikiniu gali būti vaikas, kuris prasčiau mokosi.
Manau, reikėtų kalbėti apie bendresnius dalykus. Patyčios – vienas iš būdų įsitvirtinti vaikų grupėje, pelnyti kitų pagarbą. Tai – noras išsiskirti iš kitų.
Vaikai stengiasi pritapti kolektyve, pelnyti bendraamžių pagarbą, tam tikrą statusą. Kaip nebūtų apmaudu, neretai tai sprendžiama galios žaidimais. Todėl svarbiausias moksleivis klasėje būna tas, kuris yra galingiausias ar fiziškai stipriausias.
Dar vienas svarbus dalykas – Lietuvoje iki šiol vyrauja labai daug netolerancijos kitokiam asmeniui – jei žmogus išsiskiria savo išvaizda, odos spalva, gebėjimais, talentu, yra didelė rizika atsidurti patyčių taikinyje.
Jei savo klasėje vaikas išsiskirs tuo, kad kaip nors kitaip rengiasi nei didžioji klasės dalis, tai gali būti pretekstas, dėl to kabinėtis.
Jei paauglys išsiskirs savo raudonais plaukais, kitiems gali tai užkliūti, jei jis bus apkūnus, kiti moksleiviai gali kabinėtis dėl šios priežasties.
Mano supratimu, mūsų vaikai yra pernelyg mažai mokomi priimti skirtingumą ir kitoniškumą. Tai viena priežasčių, kodėl klesti patyčios.
