Nesiblaškė, nesvarstė, kuo norėtų būti, o susikaupęs tyliai dirbo – Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas grafikas Š.Surblys nuo vaikystės žinojo, kuo nori tapti. Jis mokėsi įvaldyti amatą, kai pieštukas fiksuoja tai, kas gimsta galvoje.
Darbštus, užsispyręs – šie bruožai Šarūnui padėjo anksti subręsti, todėl daug iš savęs reikalavo. Dar kurdamas J.Vienožinskio meno mokykloje tapybos diplominį darbą Šarūnas išsiskyrė iš savo bendraamžių – daugelis jų piešė paukščius, gėles, medžius, o jam rūpėjo analizuoti žmogaus vidų, jo psichologiją.
Gilintis į vidinį pasaulį – šią temą Šarūnas tęsė toliau studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje. Jis įamžino savo bendravimą su močiute, žymia keramike Genovaite Kazickaite -Vincevičiene, sukūręs ciklą darbų „Mano pokalbiai su močiute“.
Tuo metu keramikė jau sunkiai sirgo. Tai, ką gali padaryti pavojinga liga, Šarūnas stengėsi išreikšti ssavo darbu „Liga“, kuriame iš rutuliukų sudaryta struktūra nėra vientisa, ji tamsėja, byra kaip ir liga, ardanti žmogų.
Tragiškai nutrūkusi talentingo dailininko gyvenimo styga daug ką sukrėtė.
Šarūnas žuvo likus iki vestuvių su savo išrinktąja filosofijos studente Gabija Špokaite mažiau nei mėnesiui. 2013-ųjų liepos 17-ąją vairuodamas automobilį neblaivus aktorius Petras Dimša nubloškė dviratininką, kuriam dėl sunkios traumos buvo atliktos net keturios operacijos.
Dešimt dienų kovoję už Šarūno gyvybę medikai buvo bejėgiai. Pernai liepos 31-ąją Vilniaus dizaino kolegijos dėstytoją, grafiką ir Lietuvos dviračių maratonų prizininką Š.Surblį į paskutinę žemiškąją kelionę sostinės Kairėnų kapinėse palydėjo daugybė bičiulių, buvusių mokinių ir 70 dviratininkų kolona.
Jei ne dviratis, tapęs Šarūno palydovu, galbūt jis būtų išvengęs nelaimės. Taip kalbėjo apie sūnaus netektį architektas Arvydas Surblys tikinęs, kad iki šiol liko neatsakyta daug klausimų.
Mirusio vaikino tėvams nė karto neteko pasikalbėti su aktoriumi P.Dimša, sukėlusiu avariją. Po avarijos aktoriui buvo nustatytas vidutinis girtumas.
„Su aktoriumi nebuvo jokio pokalbio, negali būti ir jokio atleidimo, nes jis neprisipažįsta kaltas“, - sakė sūnų palaidojęs A.Surblys.
Niekas nežino, ar toks pokalbis gedintiems tėvams padėtų numalšinti skausmą.
Šarūnas buvo ištvermingas, jis kaip mėgėjas dažnai su dviratininkų komanda dalyvaudavo įvairiose lenktynėse. Jam būdavo didelis nusivylimas, jei pasibaigus varžyboms nepatekdavo į geriausių dviratininkų dešimtuką.
„Važiuoju ir galvoju“, - taip Šarūnas pasakodavo apie savo pomėgį minti dviračio pedalus.
Jo negąsdindavo ilgi atstumai. Šarūnas dviračiu buvo nuvažiavęs net iš Vilniaus į Klaipėdą. Jo nevargindavo didelis fizinis krūvis, nes buvo pasiruošęs ekstremaliems išbandymams.
Dviratis Šarūnui buvo ne tik susisiekimo priemonė. Kad galėtų pasivažinėti dviračiu, keldavosi anksti net savaitgaliais, o kai žiemą prisnigdavo, jis mindavo namuose treniruoklį.
Kiekviena diena be sūnaus - didelis praradimas jo tėvams. Praėjus metams po tragedijos jie vis dar negali atsigauti.
Šarūno motina E.Surblienė prisipažino, kad pajėgia gyventi tik tada, kai nemąsto apie tai, kas atsitiko. Likusi viena su savimi ji pasiduoda nesustabdomam minčių srautui.
„Nuo praėjusios vasaros – nauja riba, kuri padalino mūsų gyvenimą perpus. Tai, kuo gyvenome prieš keletą metų, dabar atrodo visai kitaip. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, Šarūno sužadėtinei Gabijai liko tik prisiminimai. Šarūnas ir Gabija buvo pasiruošę susituokti ir kartu sulaukti senatvės“, - atvirai kalbėjo E.Surblienė.
Kūrybinis palikimas – vienintelis turtas, kurį dvidešimt ketverių metų vyras paliko savo tėvams.
Kurį laiką niekas nedrįsdavo užeiti į Šarūno studiją, atversti dėklus su jo piešiniais, grafikos darbais. Žuvusiojo tėvams atrodydavo, kad sapnuoja tą patį sapną ir niekaip negali iš jo išsivaduoti.
Ruošiant personalinę sūnaus parodą, vėl išniro skaudūs prisiminimai. Buvo daug nuveikta, kad jauno grafiko darbai išvystų dienos šviesą. Neveltui Dailės akademijos profesorius Rimvydas Kepenžinskas atsiuntė Šarūno motinai žinutę: „Padarėte titanišką darbą, tokia galinga paroda neturi baigtis „Titaniku“. Didelė jums pagarba“.
- Ką galėtumėte patarti kitiems tėvams, kurie taip pat palaidojo savo vaiką?
Eglė: Niekas negali nei patarti, nei padėti, nei suprasti.
Arvydas: Mes kiekvieną dieną užduodame sau tuos pačius klausimus: „Kodėl žuvo Šarūnas?“, „Kodėl tai įvyko“, „Kodėl tai atsitiko pačioje jaunystėje?“, „Kodėl tokia našta teko mums?“
Manau, nė į vieną klausimą nebus atsakyta, ir niekas nepadės paaiškinti, kokia šios tragedijos esmė - nei astrologai, nei būrėjai.
Eglė: Buvo daug draugų, kurie ragino mus kreiptis profesionalios pagalbos į psichologą. Bet aš to nedariau – nežinau tokių žodžių, kurie galėtų mane nuraminti ir paguosti.
Sužinoję apie Šarūno tragediją daugelis pažįstamų ir draugų buvo taip priblokšti, kad bijodavo prie manęs prieiti. Bijodavo skambinti man telefonu, tikriausiai nežinojo, ką tokiu atveju sakyti, kaip paguosti.
Būkime atviri, pasitaiko tokių skaudžių akimirkų, kai žodžiai atrodo beverčiai. Tai normalu.
- Ar bent kiek padeda paprasti ir aiškūs žodžiai?
Eglė: Padeda natūralumas. Buvo tokių momentų, kai negalėjau išgirsti net vardo Šarūnas, negalėjau pakelti akis ir žiūrėti į gatve einančius jaunuolius, negalėjau žiūrėti į gatve važiuojantį dviratininką, o juo labiau – dviratį.
Būdavo ryte atsikeliu, einu iš namų ir užsimerkiu. Pasiekusi saloną, kuriame dirbu, atsirakinu duris, įeinu į kambarį. O ką toliau daryti? Visą laiką jaučiausi kaip suluošinta.
Iki šiol tęsiasi tokia būsena, ji niekur nedingo. Neseniai pasižiūrėjau amerikiečių režisieriaus Roberto Zemeckio filmą „Forestas Gampas“, kurio pagrindinis herojus bėga nesustodamas trejus metus ir negali nustoti. Šis filmas įspūdingas, apimantis kone visą 20 amžiaus JAV istoriją ir, žinoma, daug kalba apie meilę. Ilgą ir nesibaigiančią, o man to nebeliko. Filmo herojus Forestas tikino, kad reikia atsisveikinti su praietimi, o tada judėti į priekį.
Iš sielvarto aš taip pat negalėdavau nustygti vietoje – išeinu iš namų ir einu, einu be tikslo, kad tik nesustočiau ir nepradėčiau galvoti, kas atsitiko.
Norėdavau, kad akyse keistųsi vaizdai.
- Kokia mintis tada guodė?
Arvydas: Man atrodė, kad Šarūnas yra ilgam kažkur išvykęs. Išvykęs toli, todėl jis negali šiuo metu būti kartu su mumis.
- Kaip jūsų sūnus viską suspėdavo?
Eglė: Ruošdamasis peržiūroms jis dirbo metodiškai,todėl viską padarydavo gerokai anksčiau. Jis nesiskųsdavo, kad nespėja, kad pritrūko dar vienos nakties, nors Dailės akademijos studentams tai įprasta.
Šarūnas net mums patardavo, kaip reikia gyventi. Aš kartais galvodavau, iš kur jis viską žino.
Arvydas : Sūnus buvo savarankiškas, turėjo savo pomėgius, muziką, neįprastai anksti aptiko džiazą, jis mėgo švarų garsą, todėl kolekcionavo vinilo plokštelėmis.
- Kas įskiepijo jūsų sūnui pasitikėjimą savo jėgomis? Ar viską jam leisdavote?
Eglė: Aš leisdavau Šarūnui beveik viską, jis nežinojo žodžio „Ne“. Kartą jis pasiryžo mesti dailės mokyklą, nes jam atrodė, kad yra negabus. Aš dvi savaites stengiausi nieko nesakyti, vėliau paraginau dar kartą nueiti į dailės mokyklą. Jis grįžo švytėdamas, nes pasikalbėjęs su tapybos mokytoja suprato, kad klydo.
Šarūnas laikydavosi duoto žodžio. Kartą mes su vyru turėjome išvykti iš namų, nenorėjome jo vieno palikti nakčiai, jis tada buvo dar paauglys. „Aš grįšiu namo vienuoliktą valandą vakare, nesijaudinkite“, - ramino mus Šarūnas.
Vėliau taip atsitiko, kad aš likau namie, iš tikrųjų Šarūnas grįžo tą vakarą lygiai 11 valandą.
- Dažnai tėvai galvoja, kad vaikai iš jų turi mokytis. Bet ir tėvystė taip pat daug duoda, ko išmokote iš savo sūnaus?
Eglė: Jis buvo labai užsispyręs. Jis mums suteikė daug džiaugsmo, buvo darbštus ir gabus.
Iš kur tokie genai?
Arvydas: Yra toks patarimas neiškoti genų pirmoje kartoje, nes dominuojantys genai ateina iš tolesnių kartų.
Šarūnas daug ką paveldėjo, pavyzdžiui, močiutė, kurios portretas kabo parodoje, įstojo 1949-aisiais į Vilniaus dailės institutą. Tai – Eglės mama, keramikė Genovaitė Kazickaitė-Vincevičienė.
Eglė: Prisimenu, kai mama pasakojo, kad jos tėvas Antanas Kazickas labai gražiai viena linija piešdavo arklius.
Arvydas: Kas žino, gal iš tų laikų atėjo Šarūno meilė linijai.
Eglė: Aš taip pat svajojau tapti grafike, bet susiklosčiusios aplinkybės mane nubloškė į drabužių modeliavimą.Tais laikais institute nebuvo tokios specialybės kaip drabužių dizaineris.
Arvydas: Aš taip pat studijavau tuometiniame Vilniaus dailės institute, mokiausi architektūros katedroje. Iki šiol dirbu kurdamas ir įgyvendindamas parodų stendų projektus.
Eglė: Nuo mažumės Šarūnas matė, kad darbas mums svarbiausias dalykas ir didžiausias malonumas.
Kai į Šarūno studiją rinkdavosi moksleiviai, jis neleisdavo švaistyti laiko arbatos gėrimui. Jis tikino, kad vaikai turi ateiti pasiruošę piešti, piešimas jam buvo rimtas darbas. Ranka ir pieštukas tik perteikia tai, kas yra smegenyse.
Viena jo auklėtinių mums parašė, kad eidavo pas Šarūną ne tik mokytis pieštis, bet ir bendrauti. Jis niekada nieko neįžeisdavo, turėjo pedagogo talentą, nes pačiam piešti ir mokyti kitus – tai du skirtingi dalykai.
