Amerikietė Shaunti Feldhahn knygoje „Tik moterims: tai, ką turite žinoti apie vyrų vidinį pasaulį“ pateikia įžvalgų, kurias padarė atlikusi nacionalinio masto tyrimą ir apklaususi 1000 vyrų.
Parašyta paprasta ir draugiška moters pokalbio su moterimi forma, knyga atveria akis, leidžia žengti į nepažintas vidinio vyrų pasaulio žemes ir suprasti, ką mūsų gyvenimo vyrai – mylimieji, broliai, tėvai, sutuoktiniai, sūnūs – iš tikrųjų galvoja ir jaučia. Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką.
Mąstytojas. Kai atsitraukiant iš tiesų priartėjama
Vyrai sprendžia problemas atsitraukdami – pirmiausia viską apsvarsto, o kalbėti pradeda vėliau.
Praėjus keleriems metams po pirmojo šios knygos leidimo, dirbau savo kabinete, kai suskambo telefonas. Skambino mano gera draugė, gyvenanti kitame mieste. Ji jau septintą mėnesį laukėsi antrojo vaiko ir paskambino man apsiverkusi, po barnio su vyru. Jie vienas kitą įskaudino, o konfliktui įsiliepsnojus vyras tylomis išėjo iš namų ir išvažiavo.
„Daugiau taip nebegaliu – jis jau ne pirmą kartą taip elgiasi, – kūkčiojo ji. – Kodėl jis taip daro? Turbūt manęs nebemyli.“
Parašiusi visas šias knygas apie vidinį vyrų pasaulį, kartais pastebiu, kad į gyvenimą pradedu žiūrėti vyrų akimis – ir kartais dėl to jaučiuosi nejaukiai. Tarsi kokia išdavikė paklausiau draugės: „Hm, o kai jūs pirmą kartą rimtai susipykote, ar jis irgi galiausiai išėjo iš kambario?“
Ragelyje išgirdau šniurkščiojimą. „Taip. Įsivaizduoji? Pasakiau jam, kaip jis verčia mane jaustis, o jis, užuot viską išsiaiškinęs, tiesiog išėjo! Žinau, jis ant manęs irgi supyko, bet net nepaaiškino kodėl!“
„Hm... o tu nusekei iš paskos ir bandei paklausti, apie ką jis galvoja?“
„Taip! Bet jis nieko nepaaiškino. Tik pasakė, kad dabar nenori kalbėti. Jis užsisklendė savyje – tarsi jam visiškai nerūpėjo, kad mane įskaudino.“
Tada pasakiau jai, kad man aišku, kodėl jis išėjo iš namų, ir tai visiškai nereiškia, jog jam niekas nerūpi. Ji nustebusi klausėsi, kol aiškinau, kad greičiausiai jis išėjo iš namų, kadangi ji jam rūpi, bet tą akimirką jis niekaip negalėjo sugalvoti, kaip jai atsakyti. Turbūt jis sutriko dėl jos emocijų protrūkio. O paskui supyko, kad sutriko ir nebegali blaiviai mąstyti. O tada, pasakiau, turbūt jis pajuto, kad nebegali rizikuoti pasakyti ar padaryti dar ką nors ne taip, nes nenorėjo jos dar labiau įskaudinti.
Teliko vienas kelias – pabėgti.
Kitą dieną draugė man vėl paskambino ir pasakė, kad grįžęs vyras viską paaiškino taip, kaip sakiau aš – ir ji suvokė, kad jis daugybę kartų bandė jai išaiškinti esmę, bet ji niekada nesuprato, ką jis nori pasakyti. Didžiulei draugės nuostabai nusijuokiau: „O kas gi juos supranta?“
Ko anksčiau nesupratau
Mano vyras labai dėmesingas, bet mūsų vedybinio gyvenimo pradžioje dažnai konfliktų metu jausdavausi suglumusi, įskaudinta dėl to, kaip Džefas su manimi kalbėdavo. Arba nekalbėdavo.
Dažniausiai situacija atrodydavo taip: dėl ko nors nesutardavome ar susiginčydavome. Abu stengdavomės išaiškinti – ir apginti – savo poziciją. Atmosfera kaisdavo. Po to įsižeisdavau (jis irgi). Bet kartu labai užsimanydavau viską išsiaiškinti.
Ir būtent tą akimirką Džefas užsinorėdavo atsitraukti.
Bet kodėl? Juk sužadėtinių kursuose abu girdėjome, kaip pavojinga nesikalbėti konfliktinėje situacijoje!
Imdavau jį vytis. Nusiminusi sekdavau iš paskos koridoriumi klausinėdama: „Na, tai ką tu manai apie tai, ką dabar pasakiau?
Neišeik, kol viską išsiaiškinsime! Ar bent jau pasakyk, kaip jautiesi!“
Tačiau užuot man atsakęs, jis akmeniniu veidu lėkdavo laiptais žemyn, trokšdamas kuo greičiau pasislėpti savo darbo kabinete. „Aš nežinau, ką galvoju, ir dabar negaliu apie tai kalbėtis“, – pasakydavo jis ir dingdavo už kabineto durų palikdamas mane visiškai sukrėstą, kodėl paprastai tokiam meiliam mano vyrui staiga neberūpi išsiaiškinti tokius svarbius klausimus.
Ar jums tai ką nors primena?
Vykdydami savo tyrimus, mudu su Džefu suvokėme, kokia svarbi tiesa slypi po audringa tokių konfliktų išore. Tiesa, kuri būdinga ne tik konfliktams, bet ir visoms žodinės komunikacijos formoms – ir kuri gali iš esmės sumažinti pačių konfliktų skaičių.
Matote, rūpestingi vyrai ar draugai nori bendrauti su mylimomis moterimis. Bet jų bendravimo būdas greičiausiai labai skiriasi nuo to, kas patiktų jums ar man. Jei suvoksite šiuos skirtumus, jūsų santykiai pagerės, o tuos skirtumus aptarsime šiame skyriuje, kuris atsirado tik šiame knygos leidime.
Vyrai nori bendrauti su mylimomis moterimis, bet jų bendravimo būdas greičiausiai labai skirsis nuo jūsiškio.
Naujai pažvelkime į jo siunčiamus signalus
Visos esame girdėjusios tokių žodžių iš savo vyro, draugo ar sūnaus:
- (nusivylęs) „Nežinau, apie ką dabar galvoju!“
- (pavargęs) „Man tik reikia kelių minučių nusiraminti, kol tu manęs nepribaigei savo dienos rūpesčiais.“
- (piktas) „Viską aš suprantu, gerai!“
- (nuolankus) „Gal galime apie tai vėliau pasikalbėti?“
- (priešais televizorių) „Atleisk, brangioji... Ar kažką sakei?“
Nesvarbu, kaip tą akimirką sureaguojame į tokius žodžius, – jie nebūtinai reiškia, kad vyrams nerūpi arba jie nenori spręsti rimtų klausimų. Labiau tikėtina, kad tai vienas iš keturių signalų, rodančių, kad vyrai kitaip nei moterys apsvarsto ir kalba apie savo mintis ir emocijas. O šie skirtumai susiję su vyro smegenų procesų ypatumais.
Mąstymo skirtumas: Vyrai dažnai turi pirma viską apmąstyti ir tik po to gali apie tai kalbėti.
Moterys yra linkusios mąstyti žodžiais – dažniausiai mes svarbius klausimus apsvarstome apie juos kalbėdamos. Mūsų kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius jungia daug jungčių, todėl galime greitai informaciją apdoroti paviršiuje ir tuo pat metu kalbėti apie savo mintis ir jausmus.
Pavyzdžiui, kai man reikia sugalvoti, kaip išspręsti konfliktą su vaikais, mano mintys gilėja ir aiškėja, jei mąstau balsu ir su kuo nors apie tai pasišneku.
Aptardama galimus sprendimo variantus (ir ne vieną kartą), mąstau vis aiškiau ir aiškiau. Be to, man palengvėja, nes išsikalbu ir taip apsvarstau savo jausmus.
Tačiau daugumą vyrų toks procesas glumina – juk jis visiškai svetimas jiems. Vyrai informaciją apdoroja viduje. Daugeliu atvejų (nors tikrai ne visais) vyrams sunku apie problemą ir galvoti, ir kalbėti tuo pat metu. Jie tai gali, bet juo klausimas svarbesnis ir emociškai sunkesnis, tuo jiems sunkiau. Vyrų smegenys gali apdoroti vieną dalyką vienu metu ir analizė eina gilyn, nes jų pusrutulių nejungia tiek jungčių, kad jie galėtų vienu metu lengvai suderinti daug funkcijų.
Todėl vyrai linkę a) apie kažką kalbėti, arba b) apie tai mąstyti, arba c) kažką pajusti. Jų smegenys kiekvieną uždavinį išnagrinėja atskirai ir labai nuodugniai, bet jų sujungti lengvai neišeina. (Jei toje situacijoje iš tiesų reikia pamąstyti. Jo mėgstamos komandos laimėjimo paskutinę sekundę liaupsinimas nesiskaito.)
Daugeliu atvejų vyrams sunku tuo pat metu apie problemą ir galvoti, ir kalbėti.
Kitaip tariant, jei kas nors (pirštais nerodysime kas) spaudžia vyrą, draugą ar sūnų išsikalbėti, jiems sunkiau viską gerai apmąstyti. O jei dar įkaista emocijos, vyrams dar sunkiau. Todėl tiek daug vyrų suprato, kad laimės daugiau, jei pirma atsitrauks ir viską apmąstys.
Tarkim, vyras galvoja, kaip išspręsti painų, su vaikais susijusį klausimą. Štai kaip visą procesą man apibūdino kalbinti vyrai: pirmiausia vyras nuodugniai apsvarstys kiekvieną galimą variantą atskirai, užbaigs mintį atsižvelgdamas į visas galimas potekstes, o tada pereis prie kitos.
Paskui jis galbūt patyrinės, kaip jaučiasi toje situacijoje. Ir tik kai apdoros visą informaciją, smegenys leis jam pereiti prie kito punkto darbotvarkėje ir jis galės pasakyti, ką sugalvojo. Ir tik tada, kai jausis visiškai pasirengęs sudėtingai diskusijai su savo antrąja puse, vyras pradės tą pokalbį.
„Aš kol kas nežinau, ką manau ar jaučiu, – bet žinosiu, kai viską apgalvosiu.“
Dažnai skeptiškai sureaguodavau, kai barnio įkarštyje Džefas pareikšdavo: „Aš nežinau, ką manau“ arba „Aš nežinau, ką jaučiu.“ Kaip galima nežinoti, ką manai ar jauti? – stebėdavausi.
Tačiau dabar suvokiu, kad iš tiesų jis sakė: „Nežinau, ką dabar manau ar jaučiu, bet žinosiu, kai viską gerai apgalvosiu.“
Ši tiesa paaiškėjo mano antrosios nacionalinės apklausos metu. Klausiau vyrų, kas nutinka kivirčo metu, kai jų žmonos nori viską išsiaiškinti, o jie ne.
Mažiau nei trečdalis atsakė, kad jie nenori kalbėti, nes yra įsiutę. Tuo tarpu septyni iš dešimties nurodė, kad jiems reikia erdvės viską apmąstyti ir sugalvoti sprendimą, kurį paskui galėtų logiškai aptarti. Taip jie iš pykčio nepasakys ko nors, dėl ko vėliau gailėsis.
