Vienas jų - programuotojas, verslininkas, kompanijos „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas (58 m.) laikomas vienu turtingiausių planetos žmonių. Tačiau jis negali pasigirti, kad gerai mokėsi mokykloje. Jis nemėgo gramatikos, mokykloje nuobodžiavo, nebuvo drausmingas, dažnai praleisdavo pamokas, nes jį domino tik kompiuteriai.
Steve’as Jobsas (1955–2011) – žmogus, savo idėjomis pakeitęs pasaulį, sukūręs technologijas, be kurių neįsivaizduojamas daugelio gyvenimas. Bet jo gyvenimas buvo pilnas klystkelių. San Fransiske gimusio S.Jobso išsižadėjo biologiniai tėvai. Įvaikintas jis gavo puikų išsilavinimą, tačiau to nevertino. Iš koledžo S.Jobsas buvo išmestas pirmame kurse, aukštojo mokslo diplomo niekada negavo. Tik keliaudamas po Indiją suprato, ką nori veikti gyvenime. Pirmuosius kompiuterius kūrė savo tėvo garaže. 1977-aisiais S.Jobsas įkūrė bendrovę „Apple“, kuri vėliau tapo JAV technologijų rinkos lydere.
„Oskaro“ laureatė, šešių vaikų motina Holivudo aktorė Angelina Jolie (38 m.) buvo maištinga ir sunkiai sutramdoma moksleivė, mokėsi prastai, nes jai buvo neįdomu. Sulaukusi šeštojo gimtadienio pareiškė, jog nori būti kapinių direktore.
Quentinas Tarantino (51 m.) šiandien neretai vadinamas kultiniu režisieriumi. To nesitikėjo nei jo motina, nei mokytojai. Grįžęs iš mokyklos Quentinas neruošdavo namų darbų. Jo tėvai buvo išsiskyrę, o motinai sūnus nelabai rūpėjo. Paauglys įniko į filmus. Jį žavėjo viskas – tiek koviniai filmai, serialai, tiek namų šeimininkėms skirtos melodramos. Būdamas šešiolikos metė mokyklą – norėjo siekti aktoriaus karjeros. O šiandien kiekvienas jo kūrinys tampa švente kino mėgėjams.
– Ką rodo tokie pavyzdžiai? Kokie gebėjimai yra svarbiausi? – pasiteiravau psichologės Žydrės Arlauskaitės.
– Tai rodo, kad gyvenime ne mokymasis ir ypač ne pažymiai gali būti svarbu, o visai kiti dalykai. Pavyzdžiui, socialiniai emociniai įgūdžiai. Jie nulemia, ar žmogus prisitaikys naujoje aplinkoje, ar supras, ko iš jo reikalauja kiti, ar jis taps lyderiu, ar atsilikėliu.
Žmogui labai svarbu suprasti savo emocijas, mokėti susitvardyti, įkvėpti kitus, įsijausti ne tik į savo, bet ir į kito asmens jausmus. Net puikiais pažymiais mokyklą baigęs jaunuolis jausis prastai, jei nesugebės bendrauti.
Reaguoti į emocijas, kalbėti apie savo išgyvenimus – tokias pamokas vaikai turėtų gauti iš savo tėvų.
– Ar blogi pažymiai – įrodymas, kad vaikas nėra gabus?
– Prastas pažymys nėra ženklas, kad vaikui trūksta talento, protinių gebėjimų. Bet jei tokių pažymių atsirado daugiau, tėvai turėtų stebėti, kas darosi vaikui.
– Tėvai negali skirti daug laiko savo atžaloms, bet niekada neužmiršta paklausti: „Kiek šiandien gavai?“ Kodėl jiems taip rūpi pažymiai?
– Yra tėvų, kurie valandų valandas būna su vaikais. Bet ilgesnė bendravimo trukmė nebūtinai reiškia kokybišką ryšį.
Kitas dalykas – tėvai jaučia pareigą rūpintis vaikais. Jie tiki, kad gerai besimokančių vaikų laukia geresnis gyvenimas.
Tačiau geri pažymiai dar nereiškia, kad vaikas gerai išlaikys abitūros egzaminus, įstos į norimą specialybę. Pasitaiko, kai moksleivio pažymiai blogi, bet per egzaminą jis gali gauti gerą balą.
– Neretai tėvai gąsdina vaikus, neva blogai mokydamiesi jie niekur neįstos, eis šluoti gatvių. Ar tai veiksminga?
– Kiekvienas darbas reikalingas, todėl nereikėtų nuvertinti tam tikrų profesijų.
Kaip vaikai mokosi, už tai atsakingi ir tėvai. Jei jie atsitokėja tik vaikui baigiant mokyklą, kyla klausimas, kur jie buvo anksčiau.
Jeigu vaikas dažnai keitė mokyklas, atsiliko dėl ligos, jam gali praversti pagalba iš šalies. Korepetitorius padėtų užpildyti šias spragas, paaiškintų sunkiau suprantamus dalykus. Tačiau korepetitorius nepadės įstoti į aukštąją mokyklą. To turi siekti pats dvyliktokas.
