Vyras jums neištikimas? Neskubėkite griebtis kočėlo

- Neištikimybė plačiąja prasme yra tam tikrų priimtų susitarimų, normų ir taisyklių sulaužymas. Biblijoje daugelyje vietų kalbama apie neištikimybę Dievui ir „ištvirkavimą“ su svetimais dievais. Galime kalbėti apie neištikimybę sau ir savo įsitikinimams. Dažniausiai susiduriame su santuokine neištikimybe – tai dviejų žmonių santykių ribų pažeidimas. Neužmirškime, kad įsileisdami kitą žmogų į savo gyvenimą, į savo namus, leisdami jam prieiti tiek arti, kad net kūno riba, rodosi, išnyksta, mes įsileidžiame jį ir į savo sielą. Ir, be jokios abejonės, dalį jos jam atiduodame.

Todėl pasibaigus fizinei meilei dvasine, sielos prasme toks ryšys tęsiasi. Iš jo gimsta vaikai – fiziniai ir dvasiniai (idėjos, kūryba, nauji projektai). Mylėdami tampame vienas kito sielos gyvybės saugotojais. Saugodami mylimąjį patys jaučiamės saugūs.

Šiame kontekste neištikimybė yra meilės sužalojimas ar net nužudymas. Neištikimybės neįmanoma atsieti nuo sužeidimo, suplėšymo jausmo. Nueidamas pas kitą žmogų mylimasis tarsi išplėšia savo sielos gabalą iš mūsų širdies ir palieka kraujuojančią žaizdą.

- Populiaru kalbėti apie fizinę ir dvasinę neištikimybę, tačiau juk viskas prasideda nuo minčių, svajonių, fantazijų, kurios vėliau pereina į veiksmus, todėl didelio skirtumo tarp jų nematau. Neištikimybė nėra vienkartinis aktas ar impulsyvus veiksmas. Tai procesas, o jo šaknys gali siekti ir labai senus laikus.

Fizinė neištikimybė vyro ir moters santykiuose lyg lakmuso popierėlis atskleidžia rimtas poros problemas. Neištikimybės faktas nėra svarbiausias – svarbiausias neištikimybės procesas ir priežastys, kurios leido įsibėgėti tokiai destrukcijai. Ji neišvengiamai stato į pavojų porą ar net visą šeimą.

Dažnai leisdamiesi į nuotykius žmonės trokšta ne tik patirti pasitenkinimą, malonumą ar atrasti iš naujo savo išsivadėjusį geismą. Kažkur slypi ir noras atkeršyti gyvenimo draugui ar draugei už klaidas, patirtus pažeminimus bei nuoskaudas. Tačiau tai labai destruktyvus būdas išreikšti savo jausmus – žalodami mylimo žmogaus sielą mes žalojame ir patys savęs. Santykiai ir pasitikėjimas kuriami, puoselėjami ilgus metus, o sugriauti juos įmanoma ir per kelias minutes. Ir ne visą žalą pavyks atitaisyti. Panašiai kaip su sudužusiu ir vėl suklijuotu puodeliu: gali ir vėl gerti iš jo, tačiau jis jau niekuomet nebebus koks buvo.

- Kiekvienas žmogus, giliai mylėjęs ir jautęs artumą kitam, neišvengiamai pajus, kuomet jis ims tolti. Mano praktikoje buvo tokių atvejų, kai moterys ir vyrai pradžioje neigdavo, kad partneris galėtų būti jiems neištikimas. Tačiau nežiūrint to, kad protas tai neigė, sieloje netrūko ženklų, kad tai vyksta.

Dažniausiai vienas pirmųjų ženklų būna jausmas, kad artimas žmogus pasikeitė, tapo lyg svetimas. Jis arba ji ima reikalauti „daugiau asmeninės erdvės“, užsimano turėti savo asmeninių užsisėmimų ir reikalų. Vis daugiau laiko skiria sau, nori praleisti jį su kitais žmonėmis, ne poroje.

Paskutinėje stadijoje apie save leidžia sužinoti įsibrovėlio (to trečiojo) energija. Svetimų kvepalų kvapas, svetimos spalvos marškiniai ar kaklaraištis, svetimas moteriškas plaukas, užkritęs ant tavo vyro kostiumo ar lūpdažio pėdsakai ant apykaklės.

Moteris užsisklendžia, nori būti viena, viena eiti pasivaikščioti, viena gerti kavos, pasineria į internetą, ilgai sėdi prie kompiuterio, rašo laiškus, su kažkuo bendrauja telefonu, tampa išsiblaškiusi, nutolusi, nebesirūpina vaikais ir panašiai.

- Racionalių įvertinimų gali būti visokių, ir šis klausimas turbūt nusipelno gilesnės analizės. Mano galva, meilės, aistros ir seksualiniai santykiai yra vieni seniausių ir archaiškiausių, liečiantys biologinį ir instinktyvų psichikos lygius, dėl to mažiausiai besikeičiantys ir įtakojami laiko. Paskaitykite graikų mitus ar Šekspyrą – personažų aistrų dramos atrodo mums labai pažįstamos... Neištikimybė yra visuomet išdavystė, jei tik pora neturi kokių nors kitų ypatingų susitarimų.

- Porą ar šeimą į skyrybas atveda jų santykių krizė ir griūtis, neištikimybė yra tik vienas iš to proceso etapų. Dažnai, kai dviejų žmonių tarpusavio santykiuose atsiranda didelė įtampa, nesaugumas, atšiaurumas, vienas iš jų ima galvoti, kad norėtų juos nutraukti. Tačiau, kadangi nežino ar nemoka to padaryti, ima ir susiranda meilužį. Taip pabėgama nuo problemų sprendimo, jos perkeliamos į kitus santykius.

Manau, kad tokiu atveju šeimą išsaugoti sunku. Juk vaikai yra jautrūs ir protingi, ir kaip benorėtume juos apgauti, emocine prasme to padaryti tikrai nepavyks. Jie dažnai patys nujaučia, kad tėvai turi sunkumų.

Ypač blogai elgiasi tėvai, kurie atvirai pasakoja apie savo intymias problemas vaikams. Nereikėtų įtraukti jų į poros išgyvenamą dramą. Svarbiausia kalbėtis apie tai, kas laukia visos šeimos, tai padeda sumažinti nerimą ir įtampą bei suteikia bent šiokį tokį saugomo jausmą.

Nė vienam iš mūsų nelinkėčiau augti melo ir apsimetinėjimo atmosferoje. Vaikai, išaugę tokiose šeimose, dažnai turi įvairiausių sunkumų gyvenime. Be to, tokios šeimos anksčiau ar vėliau vis tiek išyra.

- Taip, tikrai sutikčiau su šiuo teiginiu. Manau, kad tai vienas iš mūsuose gyvuojančių stereotipų. Neištikimybė yra dviejų žmonių problema. Kiekviena neištikima moteris tai daro ne su kuo kitu, o su tokiu pat vyriškiu.

- Poros susitarimai gali būti įvairūs. Viskas priklauso nuo dviejų žmonių. Vienas iš populiaresnių susitarimų gali skambėti taip – „aš leidžiu tau pasismaginti ir turėti kitų partnerių, tik prašau, kad manęs nepaliktum ir galiausiai grįžtum pas mane“.

Arba: „gali elgtis visaip, kaip tik užsigeisi, su sąlyga kad apie viską, kas su tavimi nutiko, man papasakosi“.

Kartais tai gali būti ir trečias asmuo, oficialus poros arba vieno iš partnerių meilužis. Taip vadinami „namai trims“, kaip sako prancūzai. Paprastai galioja auksinė taisyklė: dviejų žmonių santykiuose viskas priimtina, kas patinka abiem.

- Neištikimybę nulemia daugybė veiksnių. Amžius ir lytis nėra svarbiausi. Tradiciškai manoma, kad labiau į neištikimybę linkę yra jauni vyrai, dėl didesnio seksualinio potraukio. Tačiau tai nėra visiškai taip. Ar žmogus yra linkęs į neištikimybę, geriausiai padeda įvertinti jo ankstesnių santykių istorija. Jei vyras draugavo su viena mergina, o ją paliko dėl kitos, su kuria pagyvenęs tam tikrą laiką susilaukė vaikelio su trečia, tai greičiausiai rodo, kad jis nesugebės išsaugoti stabilesnių santykių ilgesnį laiką, jei tik pats nenuspręs, kad nori ką nors savo gyvenime pakeisti. Ir šiuo atveju nesvarbu kiek jam metų – 23 ar 43.

- Aš linkusi galvoti kad neištikimas elgesys yra didele dalimi išmokstamas šeimoje, kurioje žmogus užauga. Dažnai taip ir sakoma: „na, ko iš jos tikėtis, jos ir mama buvo tokia“. Tačiau problema yra gerokai sudėtingesnė. Paprastai vaikas augdamas išmoksta būdų, kuriais priimta buvo reaguoti į stresą ar sunkesnes emocines situacijas. Jei naujo meilužio susiradimas buvo toks būdas, jam jis taip pat atrodys priimtinas ir normalus.

- Manyčiau kad vyrai. Moterys reaguoja labai skaudžiai, tačiau jos geriau moka įveikti bendrai santykių sunkumus ir yra daugiau linkusios į pasiaukojimą vardan to, kad krizė būtų įveikta. Tuo tarpu vyrai moters neištikimybę priima vienareikšmiškai – kaip gyvybiškai svarbios savojo „aš“ dalies pažeidimą. Dažniausiai jie jaučia, kad tokiuose santykiuose jų „aš“ nebegalės atgauti pakankamos savivertės ir linkę juose neužsibūti arba pradeda labai skaudžiai keršyti ir taip padaro santykius nebeįmanomus.

- Pagrindinis pavojus yra nesuvokimas, kad peržengus tam tikrą ribą kyla grėsmė mūsų psichikai. Tai, kas pradžioje gali atrodyti kaip trumpas ir romantiškas nuotykis, akimirkos silpnybė, kuomet, rodosi, nebeįmanoma atsispirti kilusiam geismui, gilesne prasme siejasi su agresija, autodestrukcija ir rizika.

Norėčiau pabaigti tuo, kuo pradėjau. Meilė kitam žmogui, jo sielos ir širdies saugojimas suteikia mums unikalią galimybę pažvelgti į save mylinčio žmogaus akimis. Mes galime būti savimi tik per santykį su kitu žmogumi. Tai yra didelė paslaptis ir dar didesnis paradoksas. Kai imame blaškytis, draskyti santykius, kyla pavojus prarasti savo sielos tapatumą. Nebežinosime nei kas esame, nei ko iš tiesų trokštame.

Šia prasme riba tarp lengvo žaidimo ir dvasinės kančios yra labai nežymi, o ją peržengus kelio atgal nebėra. Ne taip jau lengva atskirti, ar jausmai meilužiui yra tikri, ar tik nuotykis. Ar tai tikrai nauja meilė, kuri išardys jau ir taip išklibusią santuoką, ar tik noras atkeršyti vyrui, priversti jį vėl kentėti, tapti vėl svarbia ir geidžiama? Gal tai nauja galimybė? O gal tai tik apgaulė, niekur nevedantis akligatvis? Už kiekvienos neištikimybės istorijos rasime panašią kančios, meilės ir neapykantos dramą, kurios metu išliejama daug sielos kraujo ir iššvaistoma jėgų.

Nepulkite kaltinti vien tik partnerio. Pradėkite mąstyti taip: mūsų santykius ištiko rimta krizė, ir niekur nuo to nebepasislėpsi. Krizę teks bandyti įveikti. Svarbiausia - nuspręsti, kaip tai darysite: po vieną ar drauge. Skirkite laiko apmąstyti bendrai šeimos ar poros situacijai. Prieš verždamiesi kalbėti su partneriu ir „sudėlioti visus taškus“, dalintis vaikus ir nekilnojamą turtą, gerai atlikite namų darbus:

1. Būtinai skirkite laiko sau: nueikite pas psichologą, psichoterapeutą, stilistą, kirpėją, gyvenimo būdo vadybininką ir kitus specialistus. Mes dažniausiai linkę pervertinti save ir nematome, kokie esame pilki, pavargę ir iš tiesų nuobodūs.

2. Apgalvokite, kokios yra galimos jūsų pokalbio pasekmės ir ko jūs patys iš tiesų norite iš šių savo santykių? Koks galėtų būti jūsų asmeninis indėlis, kuris leido išsivystyti tokio masto katastrofai?

3. Ar galite įsivaizduoti, kaip atrodys jūsų poros gyvenimas ateityje? Po 5 ar po 10 metų?

Ir svarbiausias klausimas, kurį privalote sau užduoti: kiek tarp mūsų dar liko meilės, švelnumo ir pasitikėjimo. Ar dar, nežiūrint padarytų sužeidimų, šiuose santykiuose įmanoma apčiuopti gyvybės pulsą ir verta juos reanimuoti?

Nekaltinkite ir savęs, jei jaučiate, kad nieko padaryti nebeįmanoma. Poros santykiai visuomet yra dviejų žmonių reikalas, ir juos taisyti ar gelbėti įmanoma tik abiems. Kad ir kaip norėtume, vieni mes negalime šios problemos išspręsti.