Gražinamės tarsi prieš veidrodį
Psichologijos akademijai vadovaujantis dr. Gintaras Chomentauskas pasakoja: „Per vienas pratybas akademijoje prašau studentų atsisėsti vienam prieš kitą po du ir tiesiog kelias minutes stebėti porininką, pabūti kartu su juo.
Kalbėti ir maivytis, juokinti draudžiama.
Studentai dažnai sako, kad tai buvo viena sunkiausių užduočių. Sako, kad jautėsi labai nejaukiai, tarsi būtų nuogi, pažeidžiami. Kodėl? Juk kitose situacijose, kai kalbamės, diskutuojame, visi jaučiasi puikiai. Atsakymas dažnai pribloškia: „Nes jis (ji) stebėjo mane, galvojo apie mane ką tik norėjo, o aš nieko nežinojau, ką galvoja kitas. Negaliu net paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų...“
Pasak G.Chomentausko, šis paprastas potyris slepia vieną klastingą mūsų vidinės darnos priešą. Daugelis mūsų nejučia nuolat tarsi gražinasi prieš nematomą žmonių veidrodį. Vieni nori atrodyti protingesni, kiti – klestintys, geresni ar gražesni. Kiekvienam savo meduolis arba, tiksliau, svetimas drabužis, kurį vis norime prisitaikyti sau.
Patarimai veda skirtingomis kryptimis
Tokius patarimus, kuriuos turėtume įgyvendinti, mums, linkėdami gero, dalija tėvai, vėliau siūlo įvairūs pranašai, žarstydami siūlymus, kaip pajusti gyvenimo pilnatvę, kaip rasti laimę šeimoje, kaip per metus uždirbti milijoną, kaip per savaitę sulieknėti 20 kg ar įgyti 7 sėkmės lydimų žmonių įpročius.
Iš tiesų tokie siūlymai skamba patraukliai – atrodo, išmoksi sėkmės formulę, ir viskas klostysis puikiai. Bėda ta, kad nors ir atrodo paprastos, šios formulės neįgyvendinamos. Tos formulės veda skirtingomis kryptimis – net jei jos būtų veiksmingos, sunku įsivaizduoti, kaip jas suderinti.
Negali juk tuo pačiu metu būti rūpestingas tėvas, savanoris, nesavanaudiškai aukojantis savo laiką ir pastangas labdarai, ir sėkmės lydimas verslininkas milijonierius, iš savo raudono „Ferrari“ mojantis ranka šalikelėje stovinčiai mylimai ką tik 20 kilogramų numetusiai žmonikei, apsuptai būrio laimingų vaikučių, kurie ką tik laimėjo „Tūkstantmečio vaikų“ finale.
Bandymas sau pritaikyti kitų sėkmės receptus verčia mus nuolat nešioti kaukes, nes taip norime sau ir kitiems parodyti, kad mus lydi sėkmė, jaučiamės vertingi. Šios kaukės labai įvairios, jas dažnai pradedame painioti su tikruoju savimi, nusileisdami pasąmonėje skambančioms įtaigioms pasakėlėms iš vaikystės ar vėlesnių laikų – „Tikri vyrai neliūdi ir neverkia, jie kovoja!“ Arba „Moterims nepridera pykti. Jos turi būti švelnios, kantrios ir gražios.“
Pamažu, nešiodami šias kaukes, pradedame nebeskirti, kas esame, ką jaučiame – man liūdna ar pikta? Noriu siekti savo tikslų ar noriu prisitaikyti ir laukti, jei pasiseks, dėmesio sau.
Bandymas pritaikyti kitų sėkmės receptus nuvilia. Kartais tai atima didelę gyvenimo dalį, o po to girdime: „Pasiekiau karjeros viršūnę (uždirbau milijonus, atidaviau gyvenimą vaikams ir panašiai), tačiau jaučiuosi veltui iššvaistęs laiką.“ Vertinant žmogaus gyvenimą ir jo pasirinkimus netinka vertinti, ar pasirinkta teisingai, ar neteisingai, nes nėra tokio teisėjo, kuris tai vertintų iš šalies.
Yra tik sėkmingos ir nesėkmingos savojo kelio paieškos. Jos prasideda nuo savęs pažinimo.
Kaukės paslepia tikrus tikslus ir norus
Orinta Zizaitė, bendrovės „Limedika“ regiono vadovė, studijuodama Psichologijos akademijoje, įsiminė posakį: „Su kokiu masalu žvejosi, tokią žuvį pagausi.“
„Kaukės paslepia tikruosius mus, tikruosius mūsų tikslus ir norus. Jeigu juos paslepiame, negalime tikėtis, kad kiti pamatys, sužinos, atspės ar padės juos įgyvendinti. Kaukės atitolina nuo tikrųjų siekių, suburia aplink mus netikrus draugus. Kuo nuoširdesni ir atviresni tampame patys sau, tuo daugiau galimybių susikuriame. Kai tai supranti, nebesinori po jomis slėptis“, – sako O.Zizaitė.
Žinoma psichologė Brene Brown knygoje „Didi drąsa“ rašė, kad sprendimas būti atviram sau yra rizikingas. Kadangi bijome būti įskaudinti, nuvilti ar atstumti, užsidedame šarvus, tikėdamiesi, kad jie mus apsaugos ir padės tapti stipresniems. Tačiau šie šarvai ar kaukės tik dar labiau atitolina mus nuo to, kokie norime būti, nes pabėgame nuo situacijų, kuriose galime užaugti, nuo tikrų jausmų, kurie leistų būti tikriems, atrasti ryšį su kitais žmonėmis ir gyventi iš visos širdies.
Gyventi iš visos širdies – būtent taip daug psichologų įsivaizduoja pozityvią psichikos sveikatą.
Išdrįsti būti savimi - nelengva
„Triniti“ advokatų kontoros teisininkų sekretorei bei vadovų asistentei Livijai Kontvainienei studijuojant Psichologijos akademijoje įstrigo pamąstymai apie atsiskyrimą ir tapimą vientisu ir nedalomu savimi.
„Tada susivokiau, kas man vyksta, iš kur tas blaškymasis, kas man iš tiesų gyvenime yra svarbu ir ko aš noriu. Išdrįsti būti savimi nelengva, bet žengus šį žingsnį kasdieniai dalykai įgyja visai kitokią prasmę. Suvokimas, kur slypi mano pačios darna ir pilnatvė, man suteikė didžiulį palengvėjimą.
Pajutau laisvę. Laisvę jausti, laisvę suprasti savaip, laisvę priimti skirtingus žmones. Išmokau nevertinti, neklijuoti etikečių, neteisti kitaip mąstančio, ne tik klausyti, bet ir išgirsti, „neįkristi“ į scenarijus, neįsivelti į žaidimus, supratau, kad neprivalau daryti to ir ano, o pati renkuosi.
Dabar galiu save sustabdyti ir paklausti: kodėl taip jaučiuosi ir elgiuosi bei ką tai sako apie mane. Surasti atsakymai kartais glumina, kartais stebina, tačiau pažintis su savo „skeletu spintoje“, savo pasislėpusiu „aš“ kaskart būna be galo vertinga“, – neslepia L.Kontvainienė.
Vidinės darnos neišugdysi treniruotėmis
Vidinės darnos, kurios kiekvienas intuityviai siekiame, mechaniškai neišugdysi treniruotėmis, pratybomis.
Psichologijos akademijos dėstytoja dr. Edita Dereškevičiūtė sako: „Darbe dažnai remiuosi paradoksine pokyčių teorija, kuri teigia, kad „pokytis įvyksta, kai asmuo tampa tuo, kuo jis yra, o ne tada, kai jis stengiasi tapti tuo, kuo nėra“.
Kai žmonės ir organizacijos atsako į, atrodytų, paprastus klausimus – kas aš esu ir ko noriu, tuomet jie pradeda keistis ir augti. Paradoksalu, tačiau kuo labiau stengiesi būti kitoks, tuo labiau pasilieki toje pačioje vietoje. Pokytis įvyksta, kai baigiasi prievarta sau. Didesnis sąmoningumas ir savo stiprybių ir silpnybių, galių ir negalių, džiaugsmų, pykčių, baimių ar kitų jausmų, poreikių įsisąmoninimas padeda įvykti natūraliam ir spontaniškam pokyčiui. Gali augti, pirmiausia davęs leidimą sau būti tuo, kas esi...“
Psichologijos akademijos studentas Juozas Narinkevičius, bendrovės „Biržų alus“ generalinis direktorius, įsitikinęs: „Manau, kad aš esu AŠ su savo paklydimais, klaidomis, privalumais ir visais kitais dalykais. Nereikia niekada savęs su kuo nors lyginti, nes tobulų žmonių tiesiog nėra. Be liūdesio nežinotume, kas yra džiaugsmas. Be netekčių nebūtų atradimų. Gal svarbiausia, kad supratau, jog reikia daugiau skirti laiko sau, gyventi ne vien tik darbu ar kitų žmonių problemomis. Nebūti gelbėtoju, nes žmonės labai greitai pradeda tuo naudotis. Išmokau pasakyti „ne“ ir kartu nejausti kaltės, sakyti „taip“ tada, kai aš pats to noriu, o ne tada, kai to kažkam reikia.“
Žmogaus asmenybė - tarsi svogūnas
Savęs pažinimas, priešingai nei manoma, kad ką jau ką, o save gerai pažįstu, yra sudėtingas procesas. Nepakanka žinoti savo asmenybės tipo ar vyraujančių bruožų. Žinios apie asmenybės tipus padeda suvokti žmonių skirtumus ir pasirinkti, kaip vertėtų su jais elgtis – kalbėti apie darbus ar artimus žmones ir jausmus, kalbėti apie įkvepiančius siekius ar faktais pagrįstus sprendimus.
Pasirinkę skirtingą veikimo būdą su skirtingo tipo asmenybėmis tikrai pasieksite geresnių rezultatų nei su visais bendraudami vienodai. Bet tai tik nedidelė, paviršinė savęs ir kitų pažinimo dalis. Pirmiausia kiekvienas norime suvokti savo emocijų priežastis ir galiausiai pasirinkti, kaip jaustis.
Pasirinkti? Būtent taip.
Sakykime, jūsų draugas skundžiasi prasta nuotaika: darbas beprasmis, laisvalaikis nuobodus, draugai ne tie. Tad situacija, atrodo, be išeities. Bet paklauskite jo, kas jį džiugina? Ką patinka veikti?
Dažniausiai išgirsite du atsakymus: „Nežinau.“ Arba: „Negaliu daryti to, kas man tinka, nes...“
Žmogaus prigimtis paradoksali. Atrodytų, jei nežinai, kas tau tinka, patinka, pritinka, sužinok. Juk atsakymas negali atkeliauti iš kitur, tik iš tavęs paties. Antra – jei žinai, bet nedarai, tai kodėl? Juk vienintelis dalykas, kuris skirtas mums gyvenime, yra... gyvenimas.
G.Chomentauskas sako, kad žmogaus asmenybė yra tarsi svogūnas, kurio vieną sluoksnį nulupęs rasi dar gilesnį. Mūsų šerdyje glūdi poreikiai, svarbiausias siekis būti kartu su kitais, būti mylimiems, reikalingiems ir panašiai. Bet savo natūralius siekius mes išmokstame užgniaužti, apgauti, nukreipti kita mums nenaudinga kryptimi.
Taip atsitinka, nes gyvenimo aplinkybes ir pačius save interpretuojame netiksliu ir mus ribojančiu būdu.
Pavyzdžiui, mūsų vos girdimas, bet įsakmus vidinis balsas sako: „Tai ne tau, tu to nenusipelnei“, „Nieko aš nenoriu“, „Neverta stengtis, nes vis tiek nepasiseks“, „Kiti žmonės privalo man padėti!“.
Kiekviena ši interpretacija, įprasminimas, vykstantis per šimtąsias sekundės dalis, sukelia emociją, liūdesį, neviltį, susierzinimą, kurios pirminių šaltinių – lūkesčių ir savo paties minčių nebepastebime. Tad dėl savo nuotaikų pradedame kaltinti aplinką, nematydami, kaip iš tikrųjų patys jas sukuriame ir kaip jos veikia tolesnį mūsų elgesį ir santykius.
Šis naujas savo paties suvokimas išlaisvina žmogų, jis tampa sąmoningu savo gyvenimo ir santykių su kitais kūrėju. Vidinės darnos kūrėju.
Psichologo G.Chomentausko teigimu, Psichologijos akademija padeda žmonėms praktiškai pasinaudoti penkiomis amerikiečių psichoterapeutės Virginios Satir aprašytomis laisvėmis:
Pirmoji laisvė – matyti ir girdėti tai, kas yra, o ne tai, kas turėtų būti, buvo ar bus.
Antroji laisvė – sakyti tai, ką jauti ir galvoji, o ne tai, ką turėtum jausti ar galvoti.
Trečioji laisvė – jausti tai, ką jauti, o ne tai, ką turėtum jausti.
Ketvirtoji laisvė – prašyti to, ko nori, o ne visuomet laukti leidimo.
Penktoji laisvė – rizikuoti, o ne rinktis gyventi saugiai.“
