Prancūzų psichiatras Christophe‘as André savo knygoje „Ramybė“ atkreipia dėmesį į F.Nietzsche’s maksimą „Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“. Anot psichologo, kartais tai, kas mūsų nenužudo, palieka mus sužalotus, kuprotus, traumuotus. Jokiu būdu ne stipresnius, o luošus, dar gležnesnius, nerimaujančius dėl naujų likimo smūgių.
Lrytas.lt pateikia knygos „Ramybė“ („Tyto alba“, 2014) ištrauką:
Skausmai ir kančios
Tau labai nepatinka skambūs pasakymai apie skausmą ir kančią. Tokios maksimos kaip Nietzsche’s „Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“ tave šiek tiek trikdo ir erzina. Žinai: Nietzsche pakankamai kentėjo, kad turėtų teisę apie tai kalbėti, bet vis dėlto...
Pirma, jo pasakymas ne visada teisingas. Kartais tai, kas mūsų nenužudo, palieka mus sužalotus, kuprotus, traumuotus. Jokiu būdu ne stipresnius, o luošus, dar gležnesnius, nerimaujančius dėl naujų likimo smūgių.
Antra, tau nė kiek nerūpi tapti stipresniam. Tavęs tai nedomina, tu nenori tos jėgos, didvyriškos, teisėtos, pasigėrėtinos iš pragaro sugrįžusiųjų jėgos. Ne, žinai, kad priklausai prie tų, kurie iš jo negrįžta, greit miršta, jei, nelaimei ištikus, atsiduria koncentracijos stovykloje, Gulage, kalėjime: per gležni, per daug paklaikę.
Tu žinai, kad esi gležnas. Tad, kai užgriūva skausmas, tiesiog norėtum, kad jis ilgai netruktų, kad labai tavęs nesužalotų. Tik norėtum išgyventi jį nepatirdamas didelių kančių ar padarinių.
Išsivaduoti iš jo ne stipresnis, bet daugmaž nepaliestas ir pasirengęs vėl išgyventi laimingas akimirkas. Ar tai įmanoma?
Ar reikia skirti skausmą ir kančią? Skausmu žymimas išeities taškas – sunkus pojūtis arba įspūdis. O žodis „kančia“ veikiau vartojamas subjektyviam skausmo poveikiui įvardyti. Taigi, kentėti reiškia pakelti, ištverti skausmą.
Būna kūno skausmai (kurių visi yra patyrę, bent jau šiek tiek: dantų ar nugaros skausmai) ir sielos skausmai (prisiminkite gedulą arba meilės širdgėlą).
Dabar suprantate, kur aš kreipiu: skausmas kyla iš kūno pažeidimų ir jokiu būdu nėra ginčytinas, o visose kančiose yra ir psichologijos dalis (tik dalis).
Čia svarbios vidinės būsenos, ypač kai yra uždaras kančios ir skausmo ratas: skausmas savaime skatina atsiriboti nuo pasaulio ir susitelkti į save, o tai mūsų sieloje palieka dar daugiau erdvės kančiai, todėl visas gyvenimas virsta kančia. Pamažu kančia tampa skausmo gromuliavimu, nepailstamu grįžimu prie jo.
Kiekvieną kartą, kai įmanoma, reikia daryti viską, kas padeda išvengti skausmo: iškratyti iš bato akmenuką, išgerti skausmą malšinančių vaistų, kai diegia dantį, suleisti morfino, kai kamuoja metastazės.
Jei skausmą galima numalšinti – sumažinti ar, dar geriau, išvis panaikinti, – jokiu būdu nereikia jo kęsti.
Skausmas ne augina, o prislegia. Jis ne turtina, o menkina ir skurdina. Jis atriboja nuo supančio pasaulio, įkalina mus savyje. Kova su skausmu sudegina visą mūsų energiją. Turime ir geresnių užsiėmimų. Skausmas ne stiprina, bet ardo, daro pažeidžiamą.
Kančia yra kas kita. Mūsų kančios turi du esminius dėmenis: 1) jų priežastys – jos ne visada aiškios ir pakeičiamos; 2) mūsų santykis su jomis – jis iš dalies mums pavaldus.
Kiekvienam svarbu gerai suprasti, kaip mes elgiamės susidūrę su gyvenimo kančiomis. Kai priimu naują pacientą, ilgai kartu su juo nagrinėju, kas ankstesniuose jo bandymuose palengvinti kančias buvo paveiku, o kas ne. Vaistai? Asmeninės pastangos?
Pasidomiu, kaip jis elgiasi, kai patiria skausmą: eina prasiblaškyti? imasi veiklos? sukanda dantis?
Taip pat kartais klausiu: kokią dalį kančios gyvenime jūs sutiktumėte priimti? Taip noriu parodyti, pakuždėti, kad galbūt stengsimės išmokti priimti, o ne visai, triumfuojamai panaikinti skausmą.
Atkreipkite dėmesį: aiškiai išdėstau, kad, ištikus kančiai, mes imsimės veikti.
Nė kiek netikiu, kad kančia žmogų augina, bent jau neturiu nieko pamokomo pasakyti šia tema.
Dažniau esu susidūręs su kančia, kuri žmogų alina, bukina ir skurdina. Tad mano patarimas yra ne „Ištverkit!“, o veikiau „Gyvenime skausmas neišvengiamas. Vadinasi, neišvengiama ir kančios dalis. Priimkime tai. O paskui pagalvokime, kaip paveikti skausmo priežastis. Ir apriboti kančią.“
Vadinu tai darbu su išvengiama mūsų kančių dalimi. Kartais ši dalis ribota (jei skauda dantį), bet dažnai ji didelė (ypač patiriant moralines kančias).
Viena dalis išmėginimų yra pamokanti, kita – griaunanti. Nepamirškime pirmosios – neatsisakykime kentėti, bet nepamirškime ir antrosios.
