P.Kovas ne kartą yra kalbėjęs apie tai, kad nebijoti, nepasiduoti ir turėti tvirtą žinojimą: „Aš galiu“ - vienas iš būdų siekti svajonės.
- Kas formavo tokį tvirtą jūsų charakterį?
- Pagrindinis mano vaikystės guru buvo mano močiutė. Ji gyveno prie Kauno ir turėjo tais laikais didelį, 36 arų (šešių sodų dydžio), daržą, kuriame buvo auginamos daržovės (ridikai, morkos, burokai, bulvės), skirtos parduoti.
Aš, vyriausias anūkas, buvau jos pagrindinis pagalbininkas darže, o kai išmokau skaičiuoti, močiutė mane pasiimdavo į turgų. Pamenu, už dieną turguje gaudavau vieną metalinį rublį; už tuos rublius, būdamas gal ketvirtoje klasėje, nusipirkau ir pirmąjį dviratį.
Taigi, buvo aiškus darbinis mokymas: „Dirbi ir užsidirbi“. Iš vaikystės įstrigo dar vienas močiutės posakis: „Iš pradžių padirbk autoritetui, tada autoritetas dirbs tau visą gyvenimą“.
Ir dar daug dalykų ji mane išmokė: pavyzdžiui, žiemos savaitgaliais, kai darbų nebūdavo, mes su močiute naktimis žaisdavome kortomis (mat abu buvome azartiški), ir ne kokį „Durnių“, o „Tūkstantį“ (tai ir skaičiavimas, ir derybos dėl banko).
Dabar suprantu: tokiame jauname amžiuje ji mane mokė bazinių verslo pagrindų, ko vėliau vadovėliuose neišmoksi. Ar nebuvau per jaunas? Manau, nėra amžiaus ribos, nuo kada tai reikia pradėti daryti. Viską reikia daryti kuo anksčiau.
- Kodėl sakote, kad jūsų buriuotojo stažas yra jūsų amžius plius devyni mėnesiai?
- Kai mama manęs laukėsi, tėvai ir buriavo, ir vartėsi jachtose, gal todėl ir turiu buriuotojo geną. Na, o tėvai kryptingai tą mano svajonę formavo – kai buvau vos kelerių metų, tėtis mudviem su seseria padirbo mažytę jachtą, o kai man sukako 16 metų, iš tėčio dovanų gavau jo senąją tikrą jachtą.
Dviese su draugu ją devynis mėnesius tvarkydavome, šveisdavome, poliruodavome, kad paskui porą mėnesių galėtume paplaukioti. Užtat dabar nebijau jokių medžio darbų.
- Jūs turite du suaugusius sūnus, du anūkus. Ar jūs savo vaikams turėjote laiko?
- Neturėjau, ir tai skaudus klausimas – aš dariau karjerą, o su vaikais buvo žmona. Bet vis tiek mano abu vaikai buriuoja, anūkams irgi patinka.
Tas buriavimo genas, matyt, išliko. Beje, mano mama, eidama 75-uosius dar slidinėja, o vasarą žaidžia tenisą. Abu mano tėvai tebėra aktyvūs – tai aktyvumo pavyzdys visais atvejais, ir tas „Aš galiu“ man nuo vaikystės buvo kartojamas.
„Jei nori, rodyk iniciatyvą ir daryk, ką sugalvojai, turėk tvirtą stuburą“, – buvau mokomas. Deja, dažnai iš jaunosios kartos galima išgirsti kitokias nuotaikas: „O gal už mane kas padarys, o gal nereikia daryti?“ Gaila, jei vaikas ar jaunuolis neturi svajonės ir tikslo.
- Užsiminėte, kad ir jūsų tėvai, jus augindami, darė karjerą, ir jūs, kai jūsų vaikai buvo maži, regis, neskyrėte jiems pakankamai laiko. Daugelį tėvų kankina kaltė, kad jie negali ar negalėjo skirti pakankamai laiko savo vaikams. O gal tai nėra jau taip blogai?
- Nieko baisaus. Mane, pavyzdžiui, užaugino dvi pagyvenusios moterys, kurioms esu labai dėkingas – močiutė, mamos mama, ir teta iš tėvo pusės.
Jos turėjo laiko, buvo atsidavusios šeimai, mylėjo ir turėjo gyvenimo patirties, kurią man perteikė. Juk yra gražūs metai, kai nebedarai karjeros, o daliniesi savo gyvenimo patirtimi. Ir iš vienos, ir iš kitos išmokau labai daug gyvenimiškų dalykų, kuriuos po šiai dienai cituoju.
- O jūs pats lankėte vaikų darželį?
- Labai trumpai, nes man ten nepatiko, todėl mane atsiėmė. Iš principo aš esu asocialus, uždaras ir einu, kur akys veda ar kur noriu. Jei paskui mane eina, tai gerai, jei neina – tiek to.
Aš dažniausiai būdavau tas lyderis, kuris pasakydavo: eisiu ten ir ten, darysiu tą ir tą, kas norit, einam kartu. Ir žiūriu – eina.
- Ką tėvai turi žinoti, kad nesugadintų vaiko asmenybės jį auklėdami?
- Leisti laisvai reikštis jo iniciatyvai ir jos negesinti. Aš iki šiol atsimenu tuos atvejus, kai tėvai man ko nors neleisdavo, ir mano iniciatyva būdavo užgesinta.
Pavyzdžiui, aš norėjau vienas dviračiu apvažiuoti pusę Lietuvos, bet tėvams pasirodžiau per mažas. Jau buvau susiremontavęs dviratį, susikrovęs daiktus ir maistą, beliko tik pro vartus išeiti, bet šeštą ryto atsikėlė tėvai ir pasakė, kad jie nusprendė manęs neleisti. Vis tiek paskui pėsčias išėjau – pėsčią išleido, nors mama labai nerimavo.
Jau nuo tada supratau: jei yra kliūtis, problema, krizė, negali pasiduoti – turi ieškoti kitų alternatyvų, sprendimų.
To reikėtų išmokyti ir vaikus, nes nuo sprendimų priklauso daugelio žmonių gyvenimai ar net gyvybės.
Neseniai perskaičiau labai gerą frazę: vienas lėktuvo pilotas, komentuodamas Malaizijos lėktuvo katastrofą, pasakė, kad krizės metu lėktuvo pilotas neturi galvoti, ką daryti – jis turi žinoti, ką daryti.
Ir versle, ir politikoje tai yra labai svarbu. Kokie komitetai, kokia bendra atsakomybė? Jei tu skrendi ir užgeso variklis, tai tu turi žinoti, ką daryti, nes kitaip ir tu, ir kiti keleiviai žūsite.
