Apie nepagražintą realybę rašanti D.Koomson savo knygoms yra sugalvojusi apibūdinimą – emocinis trileris. Jos romanuose yra detektyvo ir trilerio bruožų, tačiau daugiausia dėmesio skiriama žmonių santykiams ir jausmams.
Jos kuriami personažai nėra idealūs, o žmonėms patinka istorijos, su kurių veikėjais jie gali susitapatinti.
Čia, ko gero, ir yra D.Koomson romanų sėkmės paslaptis.
Dorothy pati išgyveno laiką, kai buvo nepatenkinta savo išvaizda ir kiekvieną dieną sverdavosi. Ji ištekėjo būdama 39 metų, tad iki tol patyrė ir meilę, ir nusivylimą. Be to, jos vyras, automatų pramonės mokslininkas, daug metų buvęs tiesiog jos draugas, nepuola garbinti rašytojos žmonos.
Jis nėra tas žmogus, kuris pirmasis perskaito Dorothy kūrinius.
„Kai knyga pasirodo knygynuose, aš jam atnešu vieną egzempliorių dovanų“, – neslėpė D.Koomson, pastaruoju metu su vyru gyvenanti Braitone, prie jūros.
Kiekvienoje Dorothy knygoje yra asmeninės gyvenimo patirties. Prieš aprašydama bet kokį knygos herojaus poelgį rašytoja galvoja, kaip ji elgtųsi panašioje situacijoje arba kaip yra pasielgę jos pažįstami. Galbūt todėl skaitytojai neretai sako, kad jaučiasi taip, tarsi patys būtų tie veikėjai.
„Pavyzdžiui, romane „Mano vyro paslaptis“ pasakoju, kaip žinomas vyras mezga romanus, o vieną dieną visa informacija su pikantiškomis nuotraukomis patenka į spaudą.
To vyro vargšė žmona matyti tiktai kažkur fone, tačiau jos gyvenimas iš esmės keičiasi. O neretai ir dūžta. Man pačiai taip nėra nutikę, bet pažįstu daug moterų, patyrusių vyro išdavystę“, – sakė D.Koomson.
Rašydama istorijas ji susitapatina su herojumi, tarsi tai būtų jos pačios istorija.
„Taip jaučiuosi tol, kol baigiu paskutinį knygos puslapį. Tuo metu mano vyras yra priverstas gyventi su kitokia asmenybe, nes aš esu kitame pasaulyje. (Juokiasi.) Kai baigiu rašyti knygą, ateinu pas jį ir sakau: „Dorothy jau grįžo į šį gyvenimą“, – kūrybinio proceso subtilybes atskleidė rašytoja.
Kai pasirodė knyga „Ledų mergaitės“, autorė sulaukė daug elektroninių laiškų, kuriuose moterys rašė atpažinusios savo pačių gyvenimo situacijas. Skaitytojos tikino, kad knyga net padėjo išgyventi sunkų laikotarpį, kai šeimoje patirdavo smurtą.
Dorothy žino, kad jos knygas skaitančios moterys neretai įsitraukia į judėjimą, padedantį smurtą patiriančioms moterims. „Tai svarbu turint galvoje ne tik fizinį, bet ir moralinį, psichologinį smurtą, kuris yra labai išvešėjęs“, – įsitikinusi britų rašytoja.
– Lietuvoje prieš dvejus metus priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Moterys tarsi išdrąsėjo ir dažniau kreipiasi pagalbos. Kita vertus, statistika rodo, kad smurto atvejų daugėja.
Pernai mūsų šalies pareigūnai gavo 21 tūkstantį 615 pranešimų dėl smurto. Kokia situacija yra jūsų šalyje? – paklausiau D.Koomson, kuri neseniai lankėsi Vilniuje.
– Kovos su smurtu procesas Anglijoje prasidėjo seniau, tačiau ir dabar neretai moterys slepia šeimoje tvyrančias negeroves. Psichologinį smurtą labai sunku įrodyti. Tačiau svarbu, jog žmonės bent žinotų, kad tokie dalykai vyksta ir kad būtina priimti veiksmingus įstatymus.
Tokios knygos kaip mano „Ledų mergaitės“ suteikia moterims progą į situacijas pažvelgti iš šalies, pabandyti įvertinti savo gyvenimą.
Žmonės dažnai jaučiasi vieniši, ne visada moterys turi kam atsiverti. Tuomet knyga tampa savotiška atrama ir drauge.
– Ar vyrai ant jūsų negriežia danties, kad su atsidavimu ginate moterų teises?
– Kad ir kaip būtų, manau, jog daugelis vyrų yra geri žmonės ir todėl jiems negali kelti problemų mano kuriamos istorijos. Bet jeigu ką nors gąsdina mano knygos, vadinasi, jie turi nesklandumų savo gyvenime.
– Žmonės neretai nesąmoningai pasirenka profesiją, kuri galėtų padėti išspręsti tam tikras jų gyvenimo problemas. Pavyzdžiui, žmogus nutaria studijuoti psichologiją, kad pakoreguotų netobulą savo asmenybę ar geriau save pažintų. Ar rašydama knygas jūs irgi bandėte atsakyti į savo gyvenimo klausimus?
– Aš irgi studijavau psichologiją, nes mačiau, jog žmonės galvoja viena, o daro kita. Ir knygas pradėjau rašyti todėl, kad man pasidarė įdomu suvokti aplinkinių elgesį. Visa tai man padeda geriau suprasti žmones.
– Ar rašote taip, lyg eitumėte į darbą, ar laukiate įkvėpimo?
– Aš net vienos knygos nerašau iš eilės – nuo pradžios iki pabaigos. Tiesiog sugalvoju kokią nors sceną, parašau ir tada žiūriu, kurioje knygos vietoje ji tinka. Kai knygos rašymas artėja prie pabaigos, pagaunu tokį pagreitį, kad rašau ir naktimis – lovoje nešiojamuoju kompiuteriu. Mano vargšas vyras negali ramiai miegoti prie degančių šviesų.
– Ar rašydama knygas spėjate pagaminti pietus, atlikti įvairius ruošos darbus?
– Tam tikrų sunkumų kyla. (Juokiasi.) Mano vyrui tenka su tuo susitaikyti. Kai jis grįžta iš darbo, tuo metu dažniausiai rašau, ir jis supranta, kad pačiam teks pasigaminti vakarienę ir net valgyti vienam. Bet jis mane myli.
Tiesa, pastaroji knyga, kurią parašiau, vadinasi „Meilės skonis“. Joje daug kalbama apie maisto ruošimą. Rašydama ją pati nemažai gaminau ir kelis receptus sudėjau į knygą.
Visus sugalvotus receptus esu išmėginusi. Knyga iškart sulaukė populiarumo.
Mano vyrui labai patiko – gal todėl, kad ją rašydama nemažai laiko praleidau prie viryklės. (Juokiasi.)
– Lietuvės dažnai rengiasi tamsių spalvų drabužiais. Žiūrint į jus, tokią ryškią, širdis atsigauna.
– Raudona yra mano mėgstamiausia spalva. Netgi batų raudonų daug turiu. Kai pernai lankiausi Lisabonos knygų mugėje, turėjau šiek tiek laisvo laiko ir užsukau į parduotuvę.
Ten išvydau raudonus sportbačius su raudonais raišteliais. Paskambinau vyrui ir pasakiau: „Dabar išleisiu daug pinigų, nusipirksiu sportbačius. Jei gali, sustabdyk mane.“ O jis atsakė: „Nestabdysiu, nusipirk.“
Taip ir padariau. Ir į Vilnių juos atsivežiau.
– Ką patartumėte Lietuvos moterims, kad jos nestokotų optimizmo ir drąsos net patekusios į skausmingas, žeminančias situacijas?
– Jos visada turi tikėti, jog nusipelno geresnio gyvenimo.
Taip pat turi suprasti, kad negalės gerai ir tinkamai rūpintis kitais žmonėmis, svarbiausia, savo vaikais, jei nesijaus laimingesnės.
Manau, daugelis moterų save stato ne į pirmąją vietą. O iš tiesų jos turėtų pirmiausia pasirūpinti savimi, nes nuo jų priklauso aplinkinių gyvenimas ir gerovė.
Pirmųjų knygų rankraščiai iki šiol guli dėžėse
Lietuvoje juodaodė rašytoja lankėsi pirmą kartą – neatsispyrė pagundai dalyvauti Vilniuje rengiamoje Tarptautinėje knygų mugėje. Mūsų šalyje yra išleisti septyni jos romanai (pernai Dorothy išleido devintąją knygą).
D.Koomson vienintelė iš užsienio autorių, pakviestų į mugę, pageidavo skristi verslo klase ir įsikurti penkių žvaigždučių viešbutyje. Paklausta, ar visada kelionių organizatoriams kelia aukštus reikalavimus, Dorothy nusijuokė: „Kodėl paprašiau penkių žvaigždučių viešbučio? Man dažnai dėl jų iškyla problemų. Ne kartą buvau apsistojusi labai prastuose viešbučiuose, todėl jau kelerius metus nerizikuoju ir apsidraudžiu iš anksto.“
Rašytoja papasakojo blogiausio viešbučio istoriją, kuri vėliau atsidūrė vienoje jos knygų. Prieš kelerius metus Dorothy su drauge nuvyko į Turkiją. Daiktus paliko viešbutyje ir vakarieniauti išėjo į miestą. Grįžusi į viešbutį ir įėjusi į kambarį, D.Koomson pamatė, kad į vidų kažkaip įsmuko katė. Blogiausia, kad neprašyta viešnia ant Dorothy lovos buvo atlikusi gamtinius reikalus.
„Kadangi jau buvo vėlyvas metas, nenorėjau trukdyti viešbučio personalo. Tad tą naktį praleidau ant grindų“, – atskleidė rašytoja.
D.Koomson plunksną į rankas paėmė dar paauglystėje. Būdama 13 metų parašė pirmąjį romaną. Rašė vakarais ir naktimis į pratybų sąsiuvinį. Tai, ką sukurdavo, duodavo skaityti mokyklos draugams. Pirmoji knyga nebuvo išleista. Kaip ir dar kelios vėlesnės. Pirmųjų knygų rankraščiai iki šiol guli dėžėse ir nežinia, ar kada nors išvys dienos šviesą.
Pirmąją knygą „Kupidono efektas“ Dorothy išleido būdama jau 33 metų.
D.Koomson tėvai yra kilę iš Ganos. Dorothy vaikystę praleido Londone, vėliau persikėlė į Lidsą, kur studijavo psichologiją ir žurnalistiką. Baigusi universitetą grįžo į Londoną ir dirbo įvairius darbus, kad galėtų pragyventi, tačiau didžiausia jos aistra visada išliko rašymas.
Dorothy kurį laiką dirbo žurnaliste moterų žurnaluose ir laikraščiuose. Darbavosi visu etatu, tad rašyti laiko likdavo tik po darbo vakare. Trečiasis jos romanas „Mano geriausios draugės dukra“ sulaukė itin didelio populiarumo. Ši sėkmė rašytoją paskatino atsidėti vien kūrybai. Šiuo metu D.Koomson knygos yra leidžiamos 32 šalyse.
Braitone D.Koomson pati organizuoja knygų festivalį. Tai užima daug laiko, bet teikia ir daug džiaugsmo.
