Ilona
Jurgita Smiltė Jasiulionė, „Vaikų linijos“ psichologė ir savanorių mokytoja:
„Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių nepilnamečiai kreipiasi į „Vaikų liniją“ yra santykiai su bendraamžiais. Patyčios virtualiame pasaulyje – labai skaudi tema, nes jų pasekmės ilgam išlieka. Tai tokios pačios patyčios kaip ir susidūrus akis į akį, bet jos plinta žaibo greičiu.
Pagrindinis elektroninių patyčių ypatumas – skriaudikas turi galimybę likti anonimiškas.
Tyčiodamasis elektroninėje erdvėje skriaudikas nemato kito žmogaus reakcijos, nemato, kaip skaudžiai veikia jo žodžiai. Ši aplinkybė trukdo suprasti, kad žmogus pasielgė netinkamai ar labai blogai.
Dažnai skriaudikas nori nuraminti sąžinę, kad nieko blogo nepadarė ir nieko nenuskriaudė, o tik parašė tai, ką norėjo pasakyti.
Tačiau dirbdami kompiuteriu, rašydami komentarus, naršydami internate žmonės palieka savo žymes. Tokie pirštų antspaudai gali būti vartotojo adresas IP, pagal kurį įmanoma atsekti, iš kurio kompiuterio buvo išsiųstas anonimiškas įžeidimas.
Virtualios patyčios gali tęstis kiaurą parą ir nuo jų neįmanoma pasislėpti. Juk elektroninė erdvė vis labiau tampa neatsiejama gyvenimo dalimi – tiek suaugusiųjų, tiek vaikų.
Elektroninės patyčios, ypač jei jos kaip virusas įsiterpia į socialinius tinklus, ar tai būtų karštas žeminantis komentaras prie kokio nors straipsnio portale, veikia labai destruktyviai.
Per trumpą laiką skriaudikas gali sulaukti labai didelio palaikymo, nes jis pasiekia labai didelę auditoriją.
Elektroninės patyčios gali labai stipriai diskredituoti kitą asmenį. Pavyzdžiui, jei vaikai nori pasityčioti iš savo bendramokslio, jie labai lengvai pasiekia savo tikslą. Daug vaikų pamato, kas vyksta elektroninėje erdvėje, jie gali parodyti savo reakciją vienu mygtuko paspaudimu, todėl žala būna labai didelė.
Ką reikėtų žinoti tėvams? Kaip įmanoma sustabdyti tokio purvo srautą?
Pagrindinis būdas užkirsti kelią patyčioms, nesvarbu, ar jos būtų realios, ar virtualios, - kuo geresnis tėvų ir vaikų ryšys.
Tėvai negali uždrausti vaikui naudotis elektronine erdve, nes nuo informacinių technologijų neįmanoma pabėgti.
Kita vertus, tėvai turi suprasti, kad jie negali kartu su savo atžalomis būti toje pačioje virtualioje erdvėje, nes vaikas taip pat turi teisę į privatumą.
Kartais daug diskutuojame su suaugusiais apie tai, kad galbūt verta socialiniame tinkle „Facebook" kartu su savo vaikais būti draugais. Tačiau to gali nepageidauti mūsų vaikai. Galbūt jie nenori įsileisti tėvų į savo privačią erdvę.
Tokiu atveju aš patarčiau tėvams stengtis būti technologiškai išprususiems ir domėtis, kokiose svetainėse lankosi jų vaikai, kokiuose dalyvauja socialiniuose tinkluose, ką jie veikia. Galbūt yra galimybė kai kurius tinklus užblokuoti?
Kai vaiką užklups kokia nors bėda, jis turi žinoti, kad gali kreiptis pagalbos į tėvus. Ir jis nebus nubaustas už tai, kad kažką ne taip padarė virtualioje erdvėje, o tėvai suteiks jam paramą.
Mes, tėvai, turi domėtis tais dalykais, kurie įdomūs vaikams, tik tada jie išdrįs į mus kreiptis pagalbos.
Neturime reaguoti ūmiai, nes kiekviena stipri emocinė reakcija, vaiko kaltinimas ar baudimas, gali jį tik atstumti. Antrąkart susidūręs su patyčiomis elektroninėje erdvėje vaikas gali paprasčiausiai nutylėti ir neieškoti pagalbos“.
Kovo 24-30 d. kviečiame prisijungti prie iniciatyvos „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ“. Daugiau informacijos portale bepatyciu.lt“
