Prancūzų psichologas Christophe Andre teigia, kad pavydas siejamas su nemaloniu pojūčiu, kurį patiriam matydami, kad kitas turi, ko mes neturim, bet norėtume turėti: pinigų, statusą, pripažinimą, o gal laimę...
Anot Ch.Andre, paprastai pavydim žmonėms, su kuriais esam daugiau ar mažiau artimi arba galim protingai lygintis.
„Retai pasitaiko, kad mus graužtų pavydas dėl gyvenimo būdo žmonių, kurie socialiai labai tolimi, pavyzdžiui, žvaigždžių ar milijardierių. Tačiau mano skaitytojai žvaigždės ir milijardieriai taip pat gali būti kamuojami pavydo, pavyzdžiui, kitoms įžymybėms, turinčioms didesnę jachtą, gražesnį dvarą ar didesnį žiniasklaidos pripažinimą“, – pastebi Ch.Andre savo knygoje „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“.
Pavyduliavimas reiškia baimę prarasti tai, ką jau turim: galima pavyduliauti savo privilegijų, agresyviai ir audringai jas ginti. Arba pavyduliauti sutuoktinio, sekti kiekvieną jo žingsnį ir žodį, kad pastebėtume potraukį prie galimo varžovo ar varžovės. Draugystėje taip pat esama pavyduliavimo – tai troškimas, kad santykis būtų beveik išskirtinis.
Pagaliau vienu metu galima jausti ir pavydą, ir pavyduliavimą, pavyzdžiui, vaikai: jei jiems atrodys, kad brolis ar sesuo iš tėvų ar senelių gavo gražesnę dovaną, jie pavydės („Jo dovana geresnė!“) ir pavyduliaus („Jį myli labiau negu mane!“).
Šias dvi emocijas, suprantama, sieja labai aiškus ryšys su trapia saviverte. Apie tai – dar vienoje knygos „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“ ištraukoje.
Kodėl jaučiu pavydą?
Pavydui atsirasti reikia dviejų sąlygų: visų pirma, mūsų ir kito žmogaus privalumų socialinio lyginimo – nepalankaus; antra, bejėgiškumo gauti tai, ką kitas turi, pojūčio. Nejausdami bejėgiškumo nepavydėtume, tiesiog būtume motyvuoti tą patį dalyką gauti... Todėl ir yra ryšys su saviverte: pavydim to, ko neturim, bet tik tada, jei manom negebantys patys to gauti.
Pavydas nebūtinai sietinas su valdžia ar turtu – galima pavydėti kito laimės, suirzti dėl jo gebėjimo būti geros nuotaikos ir pan. Šis reiškinys universalus: visose kultūrose yra pasakų apie karalius ir imperatorius, pavydėjusius menko nieko savo pavaldiniams...
Pavydas, kilęs dėl savivertės sutrikimų, deja, vėliau sukuria tikrą uždarą ratą, savivertę dar labiau silpnina ir verčia nuolat leistis į socialinį lyginimą. O juk žinom, kaip tai žalinga. Net jei patys sau neprisipažįstam, pavydėdami neišvengiamai susikuriam savęs, bejėgio gauti tai, kas traukia, vaizdą. Tai skatina asmeninio pralaimėjimo pojūtį, kurį mėginam pridengti socialinės neteisybės racionalizavimu, kai pavydim kitam sėkmės („ta įmonė nieko verta, jei viskas ten taip vyksta...“).
Tačiau šis vaistas visai nepadeda, o blogiausia – nekliudo pavydui atsinaujinti, tik pasunkina jį kartėliu.
Kai pavydas tampa įprastas, galų gale prasideda liguistas ir maniakiškas kito privalumų nagrinėjimas, o tai dar labiau žaloja savivertę.
Išsivaduoti nuo pavydo
La Rochefoucauld priminė amžininkams: „Mūsų pavydas trunka ilgiau negu laimė tų, kuriems pavydim.“ Ar to gali pakakti? Dažnai prireikia daug pastangų, kad pasisektų nukenksminti pavydo nuodus.
Pavyzdžiui, apkalbos (blogai kalbėti apie žmones, kuriems pavydim): suprantama, poreikis šmeižti stipriai susijęs su pavydu ir pojūčiu, kad nelabai suvaldom savo gyvenimą ir aplinką; bet jis gali būti ir naudingas, jei padeda emociškai geriau jaustis, svarbu, kad to poreikio nelydėtų pernelyg audringos neigiamos emocijos.
Kodėl gi neapkalbėjus – tik nereikia per daug nervintis, per daug tikėti – vien dėl malonumo pasikalbėti ir pabendrauti.
Kita pagunda, ne taip jau ir nutolusi nuo aptartosios, šmeižti visuomenę ir pridengti savo pavydą socialiai didesnę vertę teikiančiu diskursu apie netoleranciją ir neteisybę. Neteisybė iš tikrųjų yra problema. Bet tai kita problema, ja tik slepiamas mūsų negebėjimas pakęsti, kad kiti turi daugiau negu mes... Jules’is Renard’as rašė „Dienoraštyje“: „Nebūtina niekinti turtuolių, būtų gana jiems nepavydėti.“
Vis dėlto nelengva savo pavydą paversti abejingumu. Geranoriškumu dar sunkiau! Kaip įstengti džiaugtis kitų sėkme, juolab jei ji iš mūsų nieko neatima (dažniausiai taip ir būna)? Nelengva, jei turim savivertės sutrikimų. Tačiau praktikuotis labai sveika ir pamokoma, ypač sukilus kvailam pavydui, į kurį mus pastūmėja kiekviena socialinės konkurencijos situacija.
Aš tuo užsiimu, kai anglai laimi prieš mus regbio rungtynes! Man nebūna lengva, bet stengtis pasidžiaugti anglų pergale vertinga bent todėl, kad atskleidžia man svarbiausią dalyką – iš tikrųjų man turėtų kilti klausimas „Ar geras varžybas pamačiau?“, o ne „Kas laimėjo?“ Pagaliau nuoširdžiai džiaugtis anglų džiaugsmu, kai jie laimi, – man prieš akis dar daug darbo. Bet neprarandu vilties.
Svarbu nepasitenkinti vien pavydo užgniaužimu. Verčiau jį atpažinti ir mėginti pakeisti. Pratintis pereiti nuo agresyvaus („Neteisinga, kad tas nevykėlis tai turi“) arba depresyvaus („Koks aš apgailėtinas, kad to neturiu“) prie stimuliuojančio pavydo: „Kaip elgtis, kad ir aš gaučiau tai, ko pavydžiu?“ Tikriausiai tada atgaivintume vieną esminių ir natūralių (o svarbiausia – naudingų) pavydo paskirčių – skatinti veikti.
Pavyduliavimo aklavietė
Kaip jau įsitikinom, pavyduliavimas gyvas baime prarasti ryšį ar vietą – nesvarbu, privilegijuotą ar išskirtinę. André Comte-Sponville’is labai protingai pastebėjo: „Pavydintis žmogus norėtų turėti tai, ko neturi, bet turi kitas; pavyduliaujantis žmogus nori vienas turėti tai, ką mano jam priklausant.“
Taigi, pavyduliavimas grįstas klaidingu supratimu, kas yra prisirišimas prie kito žmogaus (ir meilėje, ir draugystėje). Suprantama, meilėje pavyduliavimas žmogų apima stipriau ir visuotiniau, tad pasireikšdamas griauna savivaizdį dar labiau.
Bet abiem atvejais pavyduliavimas randasi iš klaidingo ar veikiau archajiško, pirmykščio santykių supratimo: mylėti, vadinasi, turėti; priimti pavyduliaujančio žmogaus meilę, vadinasi, paklusti jo liguistam savininkiškumo instinktui.
Pavyduliavimas yra kančia, sukelianti nerimą, jis pažeidžia savivertę ir verčia iš anksto išgyventi brangių santykių praradimą.
Pavyduliaujantys žmonės niekada nesimėgauja savo laime – tik ją saugo. Beje, šiuo atveju savivertės problemos dar sunkesnės negu kamuojant pavydui: pavyduliaujantis žmogus bijo, kad jo gerųjų savybių nepakaks partneriui šalia savęs sulaikyti. Todėl ir deda tiek pastangų tikrinti, gąsdinti, įkalinti – užuot žadinęs kitam norą likti, visomis priemonėmis mėgina sukliudyti išeiti.
Suprantama, tai nė kiek nepagerina sutrikusios savivertės: galų gale pavyduliavimas kliudo patirti meilę ar prisirišimą, kurį kitas iš tiesų mums jaučia. Kadangi kitas surištas, neįmanoma sužinoti, ar jis iš tikrųjų prie mūsų prisirišęs. Taigi pavyduliavimas didina, o ne sprendžia problemą. Jis iš esmės griauna santykius. Santykius su kitu ir su savimi.
Galiausiai priverčia pamiršti svarbiausią dalyką – kad visaverčiai santykiai turėtų būti abipusiai. Tai La Rochefoucauld ir pabrėžia citatoje, pateiktoje skyriaus pradžioje (atsiverskit ir vėl perskaitykit, jei pamiršot).
Kaip įveikti pavyduliavimą
Psichoterapija dar nesukaupė didelės patirties, kaip padėti patologiniams pavyduliautojams – ne tiek jau daug jų kreipiasi pagalbos (dažniau patarimo ateina jų aplinkos žmonės).
O tiems, kurie ateina, prieš akis ilgas ir sunkus darbas. Paprastai reikia gilintis į pačius prisirišimo psichologijos pagrindus: dažniausiai pavyduliautojai nuo vaikystės dėl įvairių priežasčių (patirtos traumos dėl išsiskyrimo ar ankstyvo apleistumo, nutolimui ypač jautraus temperamento) praktikuoja vadinamąjį nesaugų prisirišimą: bijo paleisti savo jausminį ramstį ir leistis pažinti pasaulio.
Tad kai jau pasirenka meilės objektą, negali nė pagalvoti, kad jį paleis (dėl to jie tikri) ar kad jis paleis juos (dėl to negali būti tikri, todėl saugo ir užrakina). Visai iš naujo permąstyti būdą sieti save su kitais, jaučiamą pavojų, jei jie nutolsta, paprastai yra platus – ir vaisingas – psichologinio darbo baras! Rūpintis saviverte yra vienas iš pirmųjų jo etapų.
