Prancūzų psichologas Christophe'as Andre savo knygoje „Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos“ klausia, ar reikia save mylėti ir koks apskritai turi būti žmogaus santykis su pačiu savimi. Lrytas.lt pateikia šios knygos ištrauką.
Ar reikia stengtis savimi žavėtis? Autofilijos pavojai...
Dažnai savivertės sutrikimų kamuojami žmonės daro klaidą – mano, kad yra gerbtini tik tada, kai verti susižavėjimo.
Tuomet strategijos gali būti įvairios, nelygu savivertė. Turintieji aukštą trapią savivertę siekia kitų susižavėjimo, todėl stengiasi save iškelti ir atsidurti priešakyje, patys save įtikinti, kad yra pasigėrėtini.
Tie, kurių savivertė žema, pasitenkina svajonėmis – fantazuoja apie sėkmę ir šlovę, bet, deja, nededa jokių pastangų ir vengia rizikos, todėl lieka nuo jų atitolę.
Toks veiklus arba svajojamas žavėjimosi siekis yra tikra savivertės aklavietė – įsitikinom, kad daro ją trapią, nes paverčia priklausoma nuo sąlygų, ypač nuo išorinių, ir mažai pavaldžių situacijų.
Tad siekim save gerbti, o ne žavėtis savimi. Skirtumą tarp pagarbos ir žavėjimosi puikiai apibūdino André Comte-Sponville’is: žavimasi tuo, kas mus pranoksta, gerbiamas tas, kas šiek tiek geresnis už mus, tai „savotiška pozityvi lygybė“.
Puikus pagrindas kiekvienam nusistatyti kasdienius tikslus ir pradėti jų siekti: kad gerbtume save, darykim truputėlį geriau, negu būtume darę spontaniškai.
Beprasmiška siekti šlovingos veiklos ar spindinčios sėkmės. Būtų per sunku, be to, per gera dingstis iš anksto atsisakyti veikti.
Atsargus požiūris į troškimą būti pasigėrėtinam buvo nuolat aprašomas, pavyzdžiui, paskaitykite, ką „Išpažintyje“ rašė Jeanas-Jacques’as Rousseau: „Jis leido man pajusti, kad nepalyginti geriau visada sulaukti žmonių pagarbos, negu kartais – susižavėjimo.“ Arba La Rochefoucauld: „Mūsų nuopelnai sužadina sąžiningų žmonių, o žvaigždė – publikos pagarbą.“
Ar reikia save mylėti?
Kalbėdami apie savivertę dauguma autorių (prisipažinsiu, ir aš) dažnai pabrėžia, kad norint save gerbti būtina save mylėti. Gal pedagoginiu požiūriu tai ir prasta mintis. Be to, kad įsimylėjimo jausmas sunkiai suvaldomas, dar galima pastebėti, kad meilė grįsta nedalomu lydiniu iš fizinio potraukio, poreikio susilieti ir suartėti, išskirtinumo lūkesčio, kurie atrodo nesuderinami su taikiu santykiu su savo ego, kokio tikimės iš geros savivertės.
Tada jau priartėjam prie narcisizmo, perdėtos meilės sau. Ar veikiau tiesiog – prie meilės. Iš kur tas noras mylėti save?
Ar nėra kitokių įmanomų emocinių santykių su savimi?
Iš tiesų, kai stebim, kaip gyvena gerai save vertinantys žmonės, atrodo, kad jų santykis su intymiuoju „aš“ veikiau draugiško pobūdžio.
Taigi, gera savivertė artimesnė draugystei negu meilei: vien draugystė geba sieti reiklumą (neleisti draugams elgtis bet kaip) su geranoriškumu (ne teisti, o norėti padėti), buvimu šalia (būti dėmesingam ir prieinamam) ir pakantumu (priimti draugų ydas ir trūkumus).
Arba reikėtų, kad meilė sau iš esmės būtų tokia pat kaip tėvų meilė vaikams – besąlygiška ir neišsenkamai geranoriška. Šiandien kai kurios terapijos šakos tyrinėja šią autotėvystės kryptį, pirmieji rezultatai teikia vilčių.
Tiesiog būti sau draugu
Pagarba ir prisirišimas – ar ne tai apibūdina draugystę? Draugas ar draugė yra kaip tik tas žmogus, kuriam puoselėjam šiuos du jausmus. Gali būti, kad draugystės ryšys yra puikus santykio su savimi modelis.
Štai ką siūlo klasikinis kognityvinės psichoterapijos pratimas, vadinamas „geriausiu draugu“: psichoterapeutas prašo paciento užsirašyti neigiamas mintis, kylančias atsidūrus sunkioje situacijoje.
Pavyzdžiui: „Kai man nepavyko atlikti užduoties, pagalvojau: tu tikrai niekam tikęs, mesk viską, tau niekada nepavyks.“ Tada paklausia, ar būtų taip sakęs geriausiam draugui, patekusiam į panašią padėtį. Žinoma, ne, – atsako pacientas, nes puikiai suvokia, kad toks kalbėjimas būtų nepagrįstas, neteisingas, negelbstintis...
Tada psichoterapeutas prašo paciento kalbėti taip, tarsi ketintų žodžius skirti draugui, – ką sakytumėt, jei vienas iš draugų susidurtų su tokia pačia problema? Tada kalbėjimas pakinta: faktai lieka tie patys, bet tonas pasidaro švelnesnis ir palaikantis.
Netgi teisingesnis: „Gerai, tau sunku, nepavyko. Tokių dalykų nutinka visiems. Pamažu pradėsi iš naujo, tau turėtų pavykti. O jei ne, jei reikės per daug pastangų – mesi.“
Žingsnis po žingsnio skatinam pacientą panašiai mintyse kalbėtis su savimi. Kad refleksas įsišaknytų, žaidžiam vaidmenų žaidimus. Psichoterapeutas (remdamasis užrašais) vaidina per griežtai save kritikuojantį pacientą, o tikrasis pacientas turi vaidinti pagalbos žodžius sakantį draugą – nuraminti pašnekovą, kuris yra ne kas kitas, o jis pats, bet nemeluoti...
Pamažu drąsinam pacientą vartoti tinkamus sakinius: ne šlovinti save („Visai ne, tu genialus, tai kiti – kvailiai“ arba „Ši problema visai beprasmė“), ne neigti problemą („Viskas gerai, o į tai – nusispjaut“), bet imtis jos ramiai („Iš tiesų, iškilo rūpestis“), neapibendrinti („Ar viskas taip blogai ir taip nepakeičiama, kaip tave verčia manyti nusivylimas?“), pabrėžti išeitis („Tau ne pirmam iškilo toks rūpestis, turi būti priemonių su juo susidoroti“).
Mokytis draugauti su savimi
Kai kuriems žmonėms visai lengvai pavyksta nustatyti draugišką santykį su savimi. Jie savim rūpinasi, o nusivylę nepuola savęs barti. Beje, jie ir „nenusivilia savim“, tik ramiai konstatuoja nesėkmes ir daro išvadas.
Sau jie jaučia meilę be aistros. Jei toks santykis mums nebuvo įskiepytas auklėjimo, jo būtina mokytis.
Galima pratintis pereiti nuo reiklaus, opaus ir sąlyginio („mylėsiu, jeigu...“) santykio su savim prie daug ramesnio.
Tam reikia laiko, kaip ir viskam, ko mokomės, kad pagerintume savivertę. Bet tik jeigu einam gera kryptimi...
