Du laiškai ypač išsiskyrė iš kitų: „Mokyklos karaliene vadinama paauglė: Niekas nepaklausia, kiek man tai kainuoja“ ir „Atsakas mokyklos karalienei – man tavęs gaila“. Šie nuoširdūs laiškai įžiebė viešą diskusiją apie tai, kiek svarbi išorė, kas laukia tokių, kurie ateina į pamokas neišsitrinkę galvos, netvarkingais drabužiais.
Ar tik gražūs žmonės sulaukia sėkmės? Apie tai pokalbis su „Vaikų linijos" psichologe Ivona Suchodolska.
- Skaitydami sėkmės istorijas paaugliai dažnai pradeda manyti, kad gyvenime viską lemia išvaizda – reikia tik laiku ir vietoje pasirodyti. Kodėl nepilnamečiams tai svarbu?
- Fizinis patrauklumas – amžina tema. Jeigu paauglės tuo domisi, nieko baisaus. Kiti žmonės gali domėtis kitais dalykais. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai, kas vieniems yra svarbu, gali nieko nereikšti kitiems asmenims. Žmonės įvairūs, tačiau niekas nesuteikia teisės smerkti, niekinti ar tyčiotis iš kitaip manančio asmens.
- Kaip dažnai „Vaikų linija“ susilaukia skambučių, kuriuose skundžiamasi dėl to, kad mokykloje šaipomasi dėl išvaizdos, drabužių ar apkūnumo?
- Kasmet sulaukiame daugiau nei 100 tūkst. telefono skambučių, per dieną - daugiau nei 350 skambučių. Konsultuojant dažnai tenka išklausyti vaikus, kenčiančius nuo patyčių.
Santykiai su bendraamžiais, santykiai su tėvais ir patyčios – trys pagrindinės temos, neduodančios vaikams ramybės. Dažnai vaikai neturi kam išsipasakoti, jie ieško pagalbos, nežino, ką jiems daryti, kaip ištverti nemalonią patirtį.
Tyrimų duomenimis, Lietuvoje net 28 proc. Vaikų, lankančių vidurinio lavinimo mokyklą, susiduria su patyčiomis. Tai -- vienas didžiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Panašūs skaičiai kaimyninėse šalyse, buvusioje sovietinėje erdvėje. Tuo tarpu Skandinavijoje šis rodiklis siekia tik 8 proc.
- Kodėl daugelis nepilnamečių mergaičių galvoja - būti moterimi, reiškia, būti gražiai? Juk toks savęs vertinimas yra labai neadekvatus?
- Paauglystėje išvaizda yra kur kas svarbesnė nei kitos vertybės. Dėl vieno spuogo paauglys gali visą dieną jaustis nelaimingas. Tai rodo, kad nepilnametis bando suprasti save, suprasti savo besikeičiantį kūną.
Apkūnumas, antsvoris – tai dalykai, dėl kurių paauglės nerimauja, gėdijasi savęs, jaučia kaltę dėl sočios vakarienės.
- Kuo ypatingi vaikai, tapę patyčių aukomis? Galbūt jie turi kokių nors trūkumų?
- Pasaulyje atlikta daug tyrimų, kurių tikslas nustatyti, kuo ypatingi tokie vaikai. Gal jie neadekvačiai elgiasi, todėl prie paprasčiau prikibti.
Nėra tokių duomenų, yra žinoma tik tiek, kad patyčias patiriantys vaikai būna jautresni, silpnesni, jie nemoka apsiginti, neatsako į smurtą smurtu, nelinkę duoti grąžos. Jie gali menkiau save vertinti. Kita vertus, savivertė gali sumažėti būtent dėl patyčių.
- Nuskriausti vaikai nedrįsta skųstis. Kaip galima būtų užkirsti kelią patyčioms?
- Kalbėdami apie savo patirtį su suaugusiais jie nieko neskundžia, o informuoja. Jiems sunku apsiginti, nes jų būna silpnesnė pozicija. Patyčioms reikia publikos, turi būti stebinčiųjų auditorija. Skriaudikas tik tada pajunta savo jėgą ir galią, kai yra stebėtojų. Jeigu stebėtojų nebūtų, nebūtų kam ir tyčiotis.
- Grįžęs namo vaikas pasiskundžia tėvams, kad nenori lankyti mokyklos, nes iš jo tyčiojamasi. Ką daryti?
- Tėvai neturi skubiai imtis veiksmų, svarbu išklausyti, ką sako vaikas – ar kas nors mato, kad jį skriaudžia, ar tai vyksta dažnai. Neturi būti vien tėvų monologo. Liūdna, kai tėvai tegali patarti savo atžalai: „Nekreipk dėmesio, praeis“. Tada vaikas netenka sąjungininkų net namuose. Paauglys turi jaustis saugiai ir žinoti, kad tėvai rimtai reaguos, kad bus stabdomas jo skriaudikas. Kad reikalui esant, tėvai nueis į mokyklą, taip pat pasikalbės su skriaudiko tėvais. Svarbu, kad auka tapęs nepilnametis nesijaustų vienišas.
