Žurnalistė Jolanta Butkevičienė, pernai spalio mėnesį savo noru pasitraukusi iš aukštų pareigų, iki šiol yra bedarbė ir supranta, kad iš naujo kilti karjeros laiptais bus nelengva.
Staiga nutraukti darbą Jolantą privertė per Pirmąjį Baltijos kanalą parodyta skandalinga laida apie Sausio 13-osios įvykius Lietuvoje. Po šios laidos kanalą valdančios Latvijos žiniasklaidos holdingo „Baltic Media Alliance“ atstovybės Lietuvoje generalinė direktorė J.Butkevičienė pateikė atsistatydinimo pareiškimą.
Verslininkas Valdas Tekorius jau ne kartą patyrė, ką reiškia prarasti aukštą postą. Jis išbandė daug verslo sričių, kuriose užėmė vadovaujamas pozicijas. Tai – tepalo, pieno, alaus gamyba. Išbandęs įvairius direktorių krėslus, 2011 metų pavasarį V.Tekorius buvo įkūręs konsultacinę įmonę darbo ieškantiems vadovams.
Bet šiuo metu šia veikla jau neužsiima. „Lietuvoje per maža rinka tokioms paslaugoms, todėl nutariau grįžti į samdomo darbo rinką“, – sakė V.Tekorius, dabar – medienos įmonių grupės pardavimų direktorius.
„Kad aukšto posto praradimas būtų kuo mažiau skausmingas, visi direktoriai turėtų žinoti, jog jie nėra amžini ir nepakeičiami. Manau, jog tądien, kai atsisėdi į vadovo kėdę, turi įsisąmoninti: praėjus kuriam laikui privalėsi daryti ką nors kitką“, – patarė V.Tekorius.
Apie tai, kaip atsitiesti netekus darbo, - pokalbis su psichologe Genovaite Petroniene.
– Ar tiesa, jog daug skausmingiau netekti vadovo posto nei eilinių pareigų?
– Žinoma. Tarkime, žmogus turėjo šimtą pavaldinių, automobilį su asmeniniu vairuotoju, didelę algą, pripažinimą. Ir staiga jis – bedarbis. Jam atsiveria praraja tarp to, ką turėjo, ir to, ką turi dabar.
Svarbų vaidmenį atlieka ir savivertė. Eidamas aukštas pareigas asmuo jaučiasi išskirtinis ir stiprus, o netekęs pareigų gali pasijusti savotiškas nevykėlis.
– Ar postus praradę žmonės lengvai atsitiesia?
– Daugelis bando iš naujo kabintis ir siekti karjeros. Bet yra tokių, kurie niekada neatsitiesia. Jie jaučiasi įskaudinti, juos kankina nuolatinis priešiškumas, depresinės nuotaikos, jie neįstengia mėgautis paprastais dalykais.
Galimybei išsikapstyti įtakos turi žmogaus emocinė ir dvasinė pusiausvyra, santykiai šeimoje, netgi pomėgiai. Lengviau atsitiesia ir tie, kurie neilgai mėgavosi karjeros viršūne.
– Kada dvasinė krizė tampa sunkiausia?
– Visi žmonės, ieškantys darbo, maždaug du mėnesius tai daro su dideliu entuziazmu ir tikisi, kad tuoj pat jį suras. Bet jei žmogus per pusmetį neranda tinkamo darbo, jį gali užklupti sunki depresija.
– Kaip patartumėte išgyventi sunkų laikotarpį?
– Netekus darbo, kaip ir užklupus bet kokiai krizei, apima neigiamos emocijos – beviltiškumas, priešiškumas, tuštuma. Būtų gerai, jog pirmą mėnesį žmogus turėtų kur atitraukti mintis, įsisuktų į kokį nors, kad ir laikiną, darbą, būtų tarp žmonių, pakeistų aplinką.
Negalima leisti, kad žmogų užgriūtų emocijų lavina, kol jo pasąmonė neapsiprato su esama situacija.
Nors ir išgyvendamas kančią, žmogus turėtų prisiminti, kuo jis gyveno anksčiau, kol nebuvo lepinamas valdžia, pinigais, postais. Laimę lemia ne vien šie dalykai. Bet tai sunku suvokti tiems, kurie prie karjeros aukštumų pripranta kaip prie narkotikų.
Reikėtų, kad žmogus kasdien bent valandą prisiverstų paskaityti, su kuo nors pabendrautų, nors ir nesinori. Po to viskas stoja į vėžes, nes įprotis – galingiausia jėga.
