Neseniai britai paskelbė, kad tie, kurie dirba daugiau kaip po aštuonias valandas kasdien penkissyk per savaitę, šešis kartus labiau rizikuoja susirgti „perdegimo“ sindromu. Tai ypač gresia moterims. Teigiama, kad kas dešimta daugiau kaip 45 val. per savaitę dirbanti moteris yra ant fizinio ir psichinio pakrikimo ribos.
Psichologas Juris Belte mano, kad „perdegimas“ arba kitaip – chroniškas nuovargis labiausiai gresia tiems, kurie dirba nemėgstamą darbą, stengiasi įtikti kitiems, yra įsitikinę, kad būtinai visuomet privalo būti sėkmingais ir dėl to daug dirbti, realizuoja ne savo svajones.
Dirbo be pietų pertraukų
Britų interneto portalas „Daily Mail“ aprašė 31 metų Sunny Moran, kuri šešerius metus kas rytą keldavosi 6 valandą ir darbe, vienoje Londono viešųjų ryšių įmonėje, praleisdavo iki 22 valandos.
Sunny pasakojo, kad darbe tvyrojo atmosfera „išplauk arba nuskęsk“, vertusi ją beprotiškai daug dirbti ir net atsisakyti pietų pertraukų. Moteris valgydavo tik grįžusi namo. Jos dieta buvo vynas, bulvių traškučiai ir makaronai, dėl ko ji priaugo 19 kg svorio.
Daug dirbdama S.Moran nesirūpino nei savo sveikta, nei dieta, nei santykiais.
Kurį laiką Sunny didžiavosi, kad sugeba susidoroti su stresu, bet vieną rytą pajuto taip nebegalinti gyventi. Atsibudusi išjungė telefoną, kad būtų nepasiekiama. Darbe pasirodė tik 11 valandą, vilkėdama nuo miegamojo grindų susirinktais drabužius ir visiškai nepasidažiusi.
Darbe ji nuėjo tiesiai pas viršininką, kad pasakytų, jog nedelsiant palieka darbą.
„Jis nesistengė nuginčyti mano sprendimo ir aš neverkiau su juo kalbėdama. Pravirkau vėliau“, – prisiminė Sunny.
Tikrieji darboholikai „neperdega“
Ši istorija nėra išskirtinė. Tai, kas atsitiko Sunny, vadinasi „perdegimu“.
Pasak šį fenomeną tyrinėjusios ir aprašiusios Harvardo universiteto absolventės, psichologės daktarės Joan Borysenko, „perdegimas“ būdingas ne tik perfekcionistams ir darboholikams. Su šia problema susiduria vis daugiau žmonių, ypač kai mažinant darbuotojų skaičių likusiems tenka itin dideli darbo krūviai.
Psichologas J.Belte portalui lrytas.lt sakė, kad „perdegimas“ nėra joks naujas reiškinys. Lietuvoje jis dažniau įvardijamas kaip chroniškas nuovargis, fizinis ir psichologinis išsekimas. Šis sutrikimas būdingas tiems, kurie daug dirba net ir pasibaigus darbo valandoms, darbe patiria stresą, nerimą, įtampą.
„Jeigu žmogus daro tai, kas jam tikrai patinka, „perdegimas“ nelabai ateina. Juk dirbant mėgstamą darbą dažnai net nepastebime, kaip prabėga laikas. Dažniau „perdega“ tie, kuriems yra „primestas“ pareigos jausmas, kurie užsiima ne tuo, kuo nori, realizuoja ne savo gyvenimo tikslus. Tikrieji darboholikai, darantys tai, kas jiems patinka, neperdega ir nesiskundžia savo darbo krūviais“, – mano psichologas.
Norėjo nusižudyti
Daktarė J.Borysenko pastebėjo, kad nuo tokio pervargimo dažniau kenčia moterys, nes jos, labiau nei vyrai, stengiasi padėti kitiems, ignoruodamos savo pačių poreikius. Tai pavojinga būsena. Dažnai aplinkiniai nepastebi, kas vyksta, kol nebūna nueita per toli.
J.Belte taip pat mano, kad „perdegimas“ būdingesnis moterims, nes jos labiau negu vyrai net ir po darbo dienos linkusios imtis su namų ruoša susijusių darbų.
„Taip jau yra, kad mūsų visuomenėje, turinčioje patriarchalinių ištakų, vyrai neretai „nusiplauna“ nuo buities darbų, o moterys juos labiau užsikrauna. Be to, moterys dažnai yra kruopštesnės, todėl ir darbe dažniau dirba pagal pobūdį labiau rutininį darbą“, – pastebėjo J.Belte.
Pervargimas gali lemti psichikos pakrikimą. Taip nutiko 43 metų Helen McNallen, kuri buvo taip pervargusi, kad net ketino nusižudyti.
„Man buvo baisu prarasti darbą, prarasti namą. Nenorėjau gyventi, bet nemačiau, kaip išspręsti susiklosčiusią situaciją. Jaučiausi it žvelgčiau į bedugnę“, – prisiminė savo būseną H.Mcnallen.
Panašų beviltiškumą išgyvena daugybė moterų. Didžiojoje Britanijoje apklausus 2 tūkst. žmonių paaiškėjo, kad viena iš trijų moterų vartoja antidepresantus. 18 proc. apklaustųjų tai, kad vartoja vaistus, slėpė nuo šeimos, o viena iš dešimties neatskleidė to net savo gyvenimo partneriui.
Lietuvių produktyvumas mažiausias
J.Borysenko pasakojo, kad „perdegimo“ simptomai yra panašūs depresiją, bet vaistai šiuo atveju nepadeda. Padėti gali tik nerimą keliančių ženklų pastebėjimas ir gyvenimo būdo pakeitimas.
Stresas didina produktyvumą, bet tik iki tam tikro lygio. Dėl per didelio streso produktyvumas gali sumažėti. Tada, nepaisant to, kad dirbate daugiau, rezultatai būna mažiau kokybiški. Nesugebėjimas tinkamai atlikti užduočių yra chroniško nuovargio ženklas.
Psichologas J.Belte pastebėjo, kad chroniškas nuovargis apima tuos, kurie siekia žūtbūt kitiems atrodyti sėkmingais.
„Problema yra ta, kad daugybė žmonių bando patikti kitiems, o ne siekti savo tikslų. Jie dirba dėl to, kad būtų pripažinti sėkmingais žmonėmis visuomenės, jaučia streso, nerimauja dėl konkurencijos ir, žinoma, taip nualindami save perdega“, - komentavo psichologas.
Kita „perdegusių“ kategorija yra „paklusnieji vaikai“ – jie klauso darbdavio, kuris kartais juos vis labiau užkrauna darbu. Kadangi „paklusnusis“ nesugeba apginti savo interesų, jis kenčia, ir, žinoma, dėl krūvio ir primestos veiklos irgi „perdega“.
„Daug kas skundžiasi, kad po krizės tenka dirbti vis daugiau už mažesnį atlyginimą, yra labiau išnaudojami. Manau, tai labiau sąlygoja ekonominė situacija, o ne piktybinis darbuotojų eksploatavimas. Pažiūrėkime objektyviai: Europoje pagal produktyvumo rodiklius esame vieni paskutiniųjų. Norime-nenorime, bet turime pasitempti. Deja, tarp darbščiųjų lietuvių pilna ir tinginių, nenorinčiu dirbti. Tokiems „perdegimas“ negresia“, – teigė J.Belte.
Anot psichologo, net žmonių požiūris į savaites dienas gali parodyti jų nusiteikimą dirbti. Daugeliui pirmadienis siejasi liūdesiu, nes reikia dirbti, o penktadienis yra šventė.
„Tai rodo, kad dauguma žmonių iš tiesų nenori dirbti to, ką dirba. Nes jeigu darai tai, ką mėgsti, koks skirtumas: ar šiandien pirmadienis, ar penktadienis“, – sakė pašnekovas, siūlęs žmonėms prisiimti už savo gyvenimą atsakomybę ir, jeigu nepatinka darbas, galbūt susirasti kitą, širdžiai mielesnę veiklą.
Išsiliejama ant artimųjų
Dar vienas „perdegimo“ požymis – abejingumas sau, savo išvaizdai.
25 metų Jasmine Harmer dirbo įtemptą vadovės darbą. Darbe ji atrodė susitelkusi, bet vos palikdavo biurą, atrodydavo, kad viskas griūdavo.
„Mano dieta buvo siaubinga. Pagrindinis maistas buvo „Haribo“ guminukai arba ant stalo padėtas milžiniškas pakelis kukurūzų spragėsių ar bulvių traškučių. Bjauru, bet neturėjau nei laiko, nei energijos plauti galvą, tad dažnai naudojau sausą šampūną“, – prisipažino moteris.
Moterys, atsidūrusios ant „perdegimo“ ribos, į gyvenimą ima žiūrėti ciniškai ir neigiamai. Jos susikuria kankinio kompleksą ir ima pykti ant pasaulio, manydamos, kad pykčio protrūkiai – pateisinami.
„Perdegus“ smegenyse įvyksta keletas pokyčių: aktyvuojasi baimės centras, pasikeičia priekinės smegenų skilties veikla ir prarandama emocijų kontrolė.
J.Borysenko pasakojo, kad kiekviename mūsų slypi teigiamos ir neigiamos emocijos. Išgyvenant stresą neigiamos ima viršų. Kadangi negalima išsilieti darbe, grįžus namo išsiliejama ant mylimo asmens ar vaikų. Tai gali užnuodyti santykius ir šeimyninį gyvenimą.
J.Belte pastebėjo, kad „perdegę“ žmonės dažniausiai tampa abejingi darbui ir apatiški, atsiranda somatiniai sutrikimai, nėra jėgų. Jiems tenka priversti save dirbti.
Gelbsti išsikalbėjimas su drauge
Pati daktarė J.Borysenko iš patirties žino, kas yra „perdegimas“ dešimtmetį blaškėsi tarp mokslinių tyrimų, dviejų vaikų auginimo ir knygų rašymo. Ji suprato, kad kažkas yra ne taip, kai ėmė jaustis it apdujusi net pačiais laimingiausiais momentais.
Dabar jai itin nerimą kelia dirbančios motinos, besistengiančios viską atlikti gerai ir priverstos dirbti ne mėgstamą darbą, bet tą, už kurį mokama daugiau pinigų.
Ji patarė moterims leisti sau darbe griežtai atsisakyti nebūtinų užduočių, kurios atima daug laiko. Tai gyvybiškai svarbu, nes kitaip gresia nualinti organizmą ar net susirgti psichine liga.
Ne mažiau svarbu išmokti suprasti, kada yra pasiekta riba. Todėl daktarė patarė mintyse susikurti dešimtbalę skalę, kurioje vienetas reiškia „jaučiuosi labai gerai“, o dešimt – „jaučiuosi perdegus“ ir ją stebėti, kad būtų galima pradėti veikti nedelsiant, vos tik rezultatas grėsmingai pakrypsta į pervargimo pusę.
Svarbu suprasti ir kas „perdegus“ gali padėti atsipalaiduoti.
„Dažnai užtenka tiesiog skirti šiek tiek laiko sau, pavyzdžiui, apsilankyti pas masažuotoją arba praleisti šiek tiek laiko vienumoje, kai niekas nieko nereikalauja padaryti“, – siūlė J.Borysenko.
Moterims labai padeda „nuleisti garą“ ir draugės, su kuriomis galima tiesiog išsikalbėti, kurios, skirtingai nei partneriai, nesistengs bandyti sutvarkyti jų gyvenimo. Draugė gali padėti objektyviai įvertinti, ar karjera neatima per daug laiko.
Daryti tai, kas patinka
J.Belte perdegusiems siūlė stengtis pradėti dirbti tai, kas patinka. Darbe ieškoti daugiau kūrybos, net ir tuos pačius darbus stengti atlikti kitokiais būdais. Tada sumažės monotonija, atitols nuovargis.
„Jei trūksta žinių, kad ką nors keistumėte, visuomet galima paraleliai mokytis, lankyti kursus, savaitgalius skirti savęs ugdymui“, – kalbėjo pašnekovas.
Taip pat J.Belte siūlė nesijausti aukomis – geriau pasakyti darbdaviui apie savo emocijas, išgyvenimus, o ne mintyse keikti visą pasaulį, jaustis išnaudojamu.
„Nors mūsų visuomenei įskiepyta nuostata, kad skųstis negražu, bet geriau išsikalbėti. Nes tik tada galima dirbti gerai, kai valdo tarpusavio supratimas, o kokybišku darbu turi būti suinteresuotas ir darbdavys, ir darbuotojas“, – mano psichologas.
Svarbus yra ir kokybiško laisvalaikio režimas, fizinis aktyvumas.
Anot J.Beltes, pravartu būtų susitvarkyti ir su savo vertybėmis, randant aiškius atsakymus į klausimus: „Dėl ko aš dirbu? Ko aš siekiu? Kas man iš tikrųjų tai yra svarbu?“
