Priešmirtinius vaizdus dažniau regi iš lėto mirštantys ligoniai
Artėjančios mirties nuojautos fenomenas aprašytas ne vienos epochos literatūros šaltiniuose. Tačiau labiau juo susidomėta praėjusiame šimtmetyje. Vienas šio fenomeno pradininkų ir žmogaus psichikos paslapčių tyrinėtojų Williamas Barrettas rinko žmonių pasakojimus, kurie liudijo regėję priešmirtinius vaizdus. Pirmą kartą mokslininkas atkreipė dėmesį į tai, kai jo žmona akušerė papasakojo apie vieną savo pacientę, kuri ilgai negalėjo pagimdyti, kankinosi ir jos gyvybė kabojo ant plauko. Tada jauna moteris ir pasakė mačiusi neįtikėtino grožio kraštovaizdžius. Tiesa, jai visai nepažįstamose vietose. Sakė, ten pat regėjusi ir savo jau mirusius giminaičius – seserį ir tėvą. Kai galų gale jai buvo parodytas ką tiktai pasaulį išvydęs kūdikis, gimdyvė pasakė akušerei, kad norėtų ilgiau pabūti ten, kur jau buvo: „Aš nebeturiu daugiau jėgų būti čia. Jei jūs žinotumėte, ką aš mačiau, jūs be jokių abejonių sutiktumėte eiti kartu su manimi“. Ir daug kraujo netekusi jauna moteris mirė. Tačiau dar labiau W. Barrettą nustebino tai, kad gimdyvė nežinojo, jog jos sesuo jau mirė prieš mėnesį, o aiškiai pasakė mačiusi mirusius artimus žmones, tarp kurių buvo ir jos sesuo,- rašo mysteria-world.ru.
Anot W.Barretto, artėjančios mirties nuojauta dažniau pasireiškia iš lėto mirštantiems ligoniams. Pavyzdžiui, dėl nepagydomos ligos arba stipraus susižalojimo. Tačiau itin retai priešmirtinius vaizdus regi greitai mirštantys žmonės. Pavyzdžiui, ištikus širdies smūgiui. Taip pat tyrėjas išsiaiškino, kad prieš mirtį žmonės dažniausiai pamato savo jau mirusius giminaičius, draugus ar net nepažįstamus žmones, pasipuošusius šviesiais, blizgančiais drabužiais. Kartais regi ir mistines būtybes arba šventuosius. Pavyzdžiui, Kristų arba angelus.
W.Barretto manymu, jų vienas tikslas – rodyti kelią ir vesti mirštantį žmogų paskui save. Būtent tą akimirką žmogus išeina iš gyvenimo į mirtį. „ Jei iki tol žmogus kankinosi, kentė didžiulius skausmus, tai jam atsidūrus mirties letenose, išvydus priešmirtinius vaizdus, skausmas nurimsta, jis pajunta džiaugsmo antplūdį ir susitaikymą, jaučiasi pakylėtas iš laimės. Jam norisi sekti paskui tuos angelus. Ypač pasakytina apie tuos žmones, kurie tiki gyvenimu po mirties“, - tvirtino W.Barrettas. Nors, anot jo, priešmirtinius vaizdus gali pamatyti tiek tikintieji, tiek ir netikintieji.
Prieš mirtį žmogui atsiveria dideli ir platūs vartai
W.Barretto tvirtinimu, apie 30 proc. priešmirtinių vaizdų būdinga tai, kad mirštančiojo akyse atsiveria kitas pasaulis, kuris jam niekuo nesiskiria nuo esamo realybėje. Neretai prieš mirtį žmonės regi neapsakomo grožio didžiulius sodus. Nemažai atvejų, kai prieš pat žmogaus akis atsiverdavo dideli ir platūs vartai, durys ir panašūs dalykai, reiškiantys perėjimą iš vieno gyvenimo į kitą. Kartais prieš pat mirtį iškyla rūmai ar panašūs sudėtingi architektūros statiniai. „Iš esmės beveik visiems priešmirtiniams vaizdams būdingos ryškios spalvos ir pasakiško grožio gamta. Žvelgiant iš žmogaus psichikos taško, tai standartinis jo noras – vidinis susitaikymas, harmonija ir ramybės būsena, iki tol dar nepatirto naujumo, džiaugsmo ir laimės pojūtis“, - sakė žmogaus psichikos paslapčių tyrinėtojas. Anot jo, kai kuriais atvejais žmogus prieš mirtį girdėjo gražią muziką.
Taip pat tyrėjas išsiaiškino, kad priešmirtiniai vaizdai trunka vidutiniškai keturias minutes. Tačiau 15 proc. jų gali tęstis ir 5-12 minučių, o dar 15 proc. - net daugiau kaip valandą. Iš esmės reginiai prasideda prieš pat mirtį: trys ketvirtadaliai žmonių, kurių parodymai buvo užfiksuoti, mirė praėjus 10 minučių, kiti - po poros valandų. „Būta atvejų, kai vienas žmogus regėjo priešmirtinius vaizdus ne vieną kartą, o kasdien, likus kelioms dienoms iki mirties, tarsi jis būtų buvęs kruopščiai ruošiamas susitikimui su mirtimi, - sakė W.Barrettas. – Užfiksuota ir tai, kad net kiek pagerėjus ligonio būklei jis pradėdavo regėti priešmirtinius vaizdus: giliai pasinerdavo į juos ir netrukus mirdavo“. Anot mokslininko, mirštantis pajunta aukštų jėgų atsiradimą šalia ir pakylėjimą. Nors tokių dalykų neįmanoma perduoti įprasta kalba.
Žmogaus mirtis – dar ne pabaiga
Įvairių šalių mokslininkai pateikė ne vieną teoriją norėdami paaiškinti artėjančios mirties nuojautos fenomeną. Tai ir įvairūs medikamentai, preparatai, ligonių aukšta temperatūra, sukeliantys haliucinacijas, oro stygius. Kai kuriems jų net aptemsta protas. Tai tik nedidelis galimų simptomų sąrašas, sukeliantis vaizdinius prieš mirtį. Tyrėjai neneigia, kad bet kuris iš minėtų punktų gali sukelti žmogui haliucinacijas. Tačiau psichoterapeuto, dr. Loiso Haroldseno teigimu, priešmirtiniai vaizdai užklumpa ir visai blaivaus, sveiko proto žmones. Bet neįmanoma paaiškinti priešmirtinių vaizdų prigimties, kadangi jie nepriklauso nuo ligonio minčių ir neapeina net ir labai trokštančių pasveikti žmonių.
Įdomu tai, kad kai kurių medicinos įstaigų slaugytojai, budėję prie sunkaus ligonio, sakė matę žmogui mirštant virš jo šviesiai pilko atspalvio substanciją. Tačiau ji išnykdavo iš karto žmogui mirus. Ne paslaptis, kad yra žmonių, kurie jaučia artėjančią mirtį, nors patys nė nesiruošia mirti. Tačiau kai kurie mokslininkai nesutinka su L.Haroldseno išvadomis tvirtindami, kad ne mirštantys žmonės negali matyti priešmirtinių vaizdų. Tačiau, kad L.Haroldsenas buvo teisus, galima patvirtinti tuo, jog nemažai žmonių miršta savo namuose: jaukioje, įprastoje ir mieloje jiems aplinkoje, greta artimų giminaičių. Tikėtina, kad tai jie ir apibūdindavo kaip priešmirtinius vaizdus.
Anot mokslininkų, toliau tyrinėjant artėjančios mirties nuojautos fenomeną, tai gali būti labai naudinga tanatologijai – mokslui apie mirtį ir su ja susijusiems reiškiniams. Tai turėtų padėti sumažinti žmonių mirties baimę. Nors kai kuriose tautose žmogaus išėjimas iš gyvenimo reiškia žmogaus atgimimą. Gal kada nors žmonės vis dėlto supras, kad mirtis – dar ne pabaiga.
Parengė Sniegė Pilypienė
