„Tai didysis Lietuvos paradoksas“, – situaciją apibūdino vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras.
Savižudybė neturi priežasties
Anot D.Pūro, galima įtarti, jei žmogus ketina nusižudyti. Toks asmuo apie savižudybę kalba užuominomis, kartais net ir tiesiogiai. Tokiais atvejais derėtų su potencialiu savižudžiu palaikyti ryšį, sudaryti galimybes išsipasakoti, pasiūlyti profesionalų pagalbą.
„Lietuviai dažnai atsisako pagalbos, todėl aplinkiniams reikia kantrybės. Svarbiausia parodyti tam žmogui, kad jis jums nuoširdžiai rūpi. Tai padeda, nes dažniausiai dvasinis skausmas yra susijęs su vienatvės pojūčiu“, – sakė D.Pūras.
Jis pabrėžė, kad vienatvė nėra savižudybės priežastis. Apskritai neįmanoma atsakyti į klausimą, kodėl žmonės žudosi. Pasak psichiatro, pats žodis „kodėl“ ne visai tinka kalbant apie savižudybes. Klausiant, kodėl yra elgiamasi vienaip ar kitaip, spaudžiama ieškoti vieno konkretaus atsakymo.
Savižudybė neturi vienos priežasties. Tai yra kelių ar keliolikos rizikos veiksnių susikaupimo kulminacija. Kažkuris iš šių veiksnių tampa paskutiniu lašu. Žmonės mėgsta šį veiksnį pavadinti savižudybės priežastimi.
„Žmonės nori paprastų atsakymų. Todėl prasideda tokios klaidos, kaip teiginiai, kad paauglys nusižudė mokytojai parašius dvejetą. Tačiau juk ne dėl to tas vaikas nusižudė. Šiuo atveju aplinkiniai bando sakyti, kad dvejetų rašymas yra savižudybės priežastis. Tada reiktų uždrausti rašyti dvejetus! Vis dėlto dauguma gimnazistų nesižudo gavę blogą pažymį. Todėl dėmesio sutelkimas ties vienu gyvenimo įvykiu yra klaidingas“, – įsitikinęs D.Pūras.
Pasak jo, neteisinga teigti, kad lietuviai pirmauja savižudybių reitinge dėl saulės šviesos trūkumo, ekonominių problemų ir t.t. Psichiatras D.Pūras tvirtai tiki, kad toks problemos supaprastinimas tik kenkia visuomenei – dėl to kuriamos neefektyvios strategijos.
„Savižudybė yra be galo sudėtingas reiškinys su daugybe persipynusių veiksnių. Tai ne infekcinė liga, kur gali nustatyti priežastį. Šiuo atveju viskas yra daug sudėtingiau, todėl faktas, kad žmonės patys pasitraukia iš gyvenimo, yra paradoksalus, nes gyvūnai nesižudo. Kitaip sakant, reikia išsivystyti iki aukšto lygio, kad pradėtų kilti egzistenciniai klausimai“, – sakė D.Pūras.
Žmogus pats nenusprendžia, ar nori gyventi
Kalbant apie savižudybes, dažna problema tampa šio reiškinio romantizavimas. Knygose, filmuose ir net žiniasklaidoje savižudis pateikiamas kaip tragiškas herojus – talentingas, bet tinkamai neįvertintas visuomenės. Taip tarytum pateisinamas pats savižudybės aktas.
Anot D.Pūro, žmonės yra linkę domėtis pavojingomis istorijomis, jas romantizuoti, tad savižudybės tematika nėra išimtis. Teigiamas savižudžio paveikslas kuriamas nuosekliau, kai iš gyvenimo pasitraukia žinomas žmogus.
„Tuomet jo savižudybė aplipdoma pseudofilosofinėmis teorijomis – neva jis pats taip nusprendė. Kai kurie filosofai tiki, kad žmogus pats sprendžia – gyventi ar ne. Galbūt nekiltų diskusijų, jeigu mes nežinotume vieno paprasto dalyko: jeigu pavyksta išgelbėti savižudį, kitą dieną jis nebenori žudytis. Po viso to jis beprotiškai nori gyventi“, – tikino D.Pūras.
Klaidingai tikima, kad jei žmogus nusprendė pasitraukti iš gyvenimo, nuo to jo niekas nesustabdys. Geriausias fatališkumo teorijos nemoksliškumo įrodymas – nuo savižudybės išgelbėti asmenys, kurie vėliau nugyvena ilgą ir laimingą gyvenimą.
Vis dėlto didžiausia mūsų šalies problema yra ne abejingumas, o pagalbos sistemos netobulumas. Anot D.Pūro, Lietuvoje egzistuoja tik šios sistemos fragmentai. Didžiuosiuose šalies miestuose yra daugiau galimybių sulaukti psichologinės pagalbos, o rajonuose ir kaimiškose vietovėse – mažiau.
Pastebi teigiamus pokyčius
„Bendra mūsų problema yra ta, kad Lietuva visada vystė kūniškosios medicinos infrastruktūrą, tačiau kai mes prieiname prie psichinių sutrikimų, paaiškėja, kad nuo sovietinių laikų mes nesugalvojome nieko naujo.
80 proc. lėšų, skiriamų psichologinei ar psichiatrinei pagalbai, atitenka didelėms gydymo įstaigoms. Nors ten ir dirba profesionalūs žmonės, nėra veiksminga nusižudyti trokštančiam žmogui pasiūlyti važiuoti į psichiatrijos ligoninę. Ten gydomi psichikos ligų paūmėjimai. Dvasiškai kenčiančiam žmogui reikia psichologo, o jų Lietuvoje trūksta. Šiuo metu 40 tūkst. gyventojų tenka vienas psichologas!“ – negalėjo atsistebėti D.Pūras.
Jis piktinosi, kad valstybė skiria dideles sumas fiziniams negalavimams gydyti, tačiau šykšti pinigų tuomet, kai kalba pasisuka apie savižudybių prevenciją. Pasak D.Pūro, vaistų kompensavimas šiuo atveju nėra pati geriausia išimtis, nes vaistais gydoma tik sunki depresijos forma. Dažniausiai dvasinių krizių ir lengvų depresijų atvejais šiuolaikinis mokslas nerekomenduoja vartoti medikamentų.
„Dabar rekomenduojama trumpalaikė ar ilgalaikė psichologinė pagalba. Lietuva iki šiol nėra tam pasiruošusi. Visada atsiranda svarbesnių dalykų nei dvasinės pagalbos užtikrinimas. Tai yra pats didžiausias Lietuvos paradoksas. Juk Lietuva yra valstybė, kuri savižudybių skaičiumi muša rekordus jau 20 metų, bet iki šiol mes neturime moksliškai pagrįstos, viską apimančios savižudybių prevencijos“, – patikino D.Pūras.
Jo nuomone, Lietuvai derėtų pasekti Švedijos arba Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, kur psichologinės pagalbos galima sulaukti bet kuriuo paros metu. Nors savanorių darbas karštojoje linijoje yra sveikintinas, pasak D.Pūro, būtina pagalbos paslaugų įvairovė.
Psichiatras D.Pūras pasakojo pastebintis teigiamų pokyčių. Kol kas Lietuvoje įvairios pagalbos programos atsirasdavo ir pranykdavo. Šiuo metu vykstantys pokyčiai savižudybių prevencijos programoje D.Pūrą itin džiugina.
„Dabar vyksta rimčiausias judėjimas. Tikiuosi, kad pamatysime jo vaisius. Tiesa, dar tik pradžia ir reikia dar daug ką padaryti“, – sakė psichiatras.
Jei tu nori skirti savo laisvą laiką prasmingai veiklai - tapk apmokytu „Jaunimo linijos“ savanoriu. Daugiau informacijos ir registracija – www.sumazinktyla.lt.Šis straipsnis - tai savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo" dalis.
