Daug kas dėl to kaltina politinę ir ekonominę padėtį Lietuvoje: esą čia blogai gyventi, atlyginimai maži, darbo trūksta, žmonės nesijaučia įvertinti. Tačiau kodėl kitose šalyse, kur ekonominiai rodikliai yra ne ką geresni, o kai kur – net prastesni, žmonių nekamuoja toks nusivylimas?
Psichologas Juris Belte siūlo priežasčių paieškoti vaikų auklėjime. Auklėjimo klaidos vėliau žmogui trukdo jaustis laimingu. Net ir nuo mažens vaikams skiepijama idėja, kad jie privalo būti geriausi, pasąmonėje užprogramuoja nelaimingumą.
Geriausias, bet vienišas
Psichologas pastebėjo, kad lietuviams būdingas agresyvus konkuravimas. Kaip svarbu būti nugalėtoju, atsispindi mūsų požiūryje į krepšinį. Būtinybė pirmauti ryški ir istorinėse idėjose.
„Manau, kad lietuvių kolektyvinėje pasąmonėje glūdintis noras būti didingu, pirmu, nugalėtoju, atsispindi ir vaikų auklėjimo strategijoje. Tėvai dažnai yra linkę vaikams skiepyti idėją, kad jei turi būti geriausi. Deja, tai gali užprogramuoti vaiko nelaimingumą“, - aiškino J.Belte.
Žmogus, kuris stato save aukščiau kitų, užtikrina sau izoliaciją ir vienišumą. Kad taptų geriausiu, jis įdeda daug pastangų, deja, net ir daug pasiekęs, nepaisant to, kad aplink yra nemažai žmonių, gali jaustis vienišu ir todėl nelaimingu.
Psichologas priminė – būti geriausiu sudėtinga. Kelias į sėkmę paprastai veda per nesėkmių virtinę. Kartais žmogų taip paveikia tos nesėkmės, kad jis nebemato kitos išeitis, tik užsinerti sau kilpą.
Užstringa perfekcionizme
Lietuviams būdingas ir perfekcionizmas. Tai, J.Beltes nuomone, irgi trukdo patirti gyvenimo džiaugsmą.
„Lietuvoje mėgstama sakyti: „Daryk gerai, arba išvis nedaryk!“. Tuo vadovaudamasis žmogus arba užstringa perfekcionizme ir taip praranda našumą, gyvenimo džiaugsmą arba apskritai nutaria nieko nesiimti. Toks variantas – dar labiau paplitęs. Daug žmonių girdžiu sakant: „Neverta nieko pradėti, vis tiek nepasiseks“. Man norisi šią nuostatą pakeisti į „Verta daryti, kad ir nepasiseks, nes vėliau vis tiek pavyks“, - sakė pašnekovas.
Tampa atpirkimo ožiais
Dar viena auklėjimo klaida – polinkis lyginti savo vaikus su kitais savųjų nenaudai.
„Tėvai vaikams mėgsta kartoti, tarkim: „Pažiūrėk, kaip Jonukas klauso mamytės, o tu – ne. Ir kaip tau ne gėda“. Kai tokius žodžius vaikas girdi, jis nusprendžia, kad gyvenime jam būtinas koks nors sektinas pavyzdys, nes jis pats savaime niekam tikęs. Toks nuo mažens įskiepytas nepasitikėjimas savimi ir toliau vaikui trukdo jaustis laimingu“, - aiškino psichologas.
Tėvams jis siūlė susilaikyti nuo perdėtos vaiko asmenybės ir elgesio kritikos, nes dėl to jie įgyja padidintą kaltės jausmą. Vėliau toks žmogus nuolat jaučiasi kaltu be priežasties ir todėl nesąmoningai atsiduria situacijose, kur tampa atpirkimo ožiu.
Mokykloje neišmoko mąstyti
Meškos paslauga J.Belte pavadino ir per didelį tėvų rūpinimąsi savo vaikais.
„Visi mes žinome, kas yra „mamytės sūneliai“. Tai – kraštutinė rūpinimosi vaiku išraiška. Dėl tokio rūpinimosi žmonės nemoka priimti sprendimų kritinėse gyvenimo situacijose, bijo pradėti ką nors nauja. Jeigu tėvai viską stengiasi išspręsti už vaiką, jis vaikystėje neįgyja klaidų darymo patirties ir todėl jiems nesusiformuoja įgūdis problemas spręsti savarankiškai“, - kalbėjo psichologas.
Jeigu tėvai viską stengiasi nuspręsti už savo vaiką, nes jie „geriau žino“, kaip turi būti, o vaiko nuomonė sukritikuojama, kaip kvailystė, tokiam žmogui nesusiformuoja kritinio mąstymo įgūdžiai.
Net ir mokyklos esą prisideda prie to, kad žmogus neišmoksta savarankiškai mąstyti
„Mokykloje mokoma žinių reprodukcijos, o ne savarankiško mąstymo. Neretai bandantys mąstyti patys net ir pasmerkiami: „Kokių tu čia nesąmonių prisigalvojai“. Deja, jeigu žmogus išmoksta tik viską „iškalti“ dešimtukui, jis bus puikus vykdytojas, bet ne vadovas“, - apgailestavo J.Belte, pastebėjęs, kad vadovais dažnai tampa ne buvę pirmūnai.
