Kai vienas sutuoktinių susikrauna lagaminą ir išeidamas užtrenkia duris, tai gali suteikti palengvėjimą, bet dažnai ši akimirka trunka labai trumpai. Po to neretai užklumpa tuštumos jausmas.
Tai – savotiškas gedėjimas, nes nutrūkę santykiai daugeliui žmonių susiję su praradimo jausmu, nusivylimu.
– Kodėl žmonės stengiasi atkurti santykius, kurie buvo nutrūkę? Ar tai diktuoja protas, ar stiprūs jausmai? – pasiteiravau psichologės psichoterapeutės Genovaitės Bončkutės-Petronienės.
– Žmogaus elgsena susijusi su amžiumi. Tipiškas nutrūkusių ir susigąžintų santykių pavyzdys – į penktąjį ar šeštąjį dešimtmetį įkopęs vyras, iš meilužės grįžtantis pas žmoną.
Toks vyras gali išeiti iš šeimos mėnesiui, metams, gali pareikalauti skyrybų, pagaliau jis gali fiziškai niekur neiti, o tik pareikšti sutuoktinei, kad turi kitą moterį. Kodėl jis grįžta?
Kol naujas ryšys garantuoja meilę ir romantiką, viskas gerai. Praregėjus neretai paaiškėja, kad anksčiau patirti sunkumai nėra tokie neįveikiami. Ypač esant tokio amžiaus, kai nesinori kurti gyvenimo iš naujo.
– Ar sugrįžimą paankstina nekonfliktiškas bendravimas?
– Nebūtinai – yra porų, kurias sieja andrenalino suteikiantis prisirišimas. Būtent jis paaiškina, kodėl prisirišama prie skriaudiko, žmogaus, kuris stengiasi kitą menkinti ir niekinti.
Yra ir porų, kurios nebeturi bendrų pomėgių, neturi apie ką kalbėti.
Jei tai temperamentingi žmonės, jiems išsiskyrimai ir susitaikymai dovanoja daug naujų įspūdžių. Tai tampa gyvenimo druska.
Iš tikrųjų šios poros įstrigusios amžinose sūpuoklėse, kai aistrą ir džiaugsmą lydi neviltis ir nusivylimas.
– Savo knygoje „Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete“ rašote, kad nežinomybė suvirpina širdį, nes neturėdamas to, ko nori, žmogus kur kas labiau jaudinasi. Kodėl taip atsitinka?
– Manau, bendraudamas su mylinčia moterimi vyras niekada nepatirs tiek daug adrenalino, kiek su drauge, kuri jį tai pritraukia, tai atstumia. Bet ar toks apsėdimas turi ką nors bendra su meile?
Prisimenu vieną porą, kuri ir mane bandė įtraukti į sūpuokles. Ko tik jie nedarė: skyrėsi, taikėsi, išbandė grupinį seksą, pavyduliavo vienas kitam. O esmė – jei vienas grįžta ir tampa geras, kitas jį būtinai atstumia.
Tada gerinasi kitas partneris. Tuomet galima taikytis, pagaliau ateina viena ar dvi dienos, kai jie jaučiasi laimingi, nes susitaikė. O kai pasidaro nuobodu, jie vėl susipyksta.
Kivirčams priežasčių gali būti milijonas. Pavyzdžiui, moteriai nepatiko, kad jos vyras pernelyg intensyviai bendrauja su kitais žmonėmis, užmiršdamas ją. O vyras ėmė priekaištauti, kad moteris suvaržo jo laisvę, jį kontroliuoja, kelia isteriją.
Tokių ginčų gali kilti kiekvienai porai, tačiau vienos jų linkusios slopinti konfliktus, o kitos – priešingai: įsižiebus menkiausiai nesantaikos kibirkščiai, įsiliepsnoja tikras laužas.
O kas toliau? Kuo dažniau žmonės konfliktuoja, tuo greičiau jie išsenka emociškai. Pasitaiko, kad dėl nervų sistemos išsekimo atsiranda nemiga, depresija, gali sutrikti virškinimas.
Partnerių, kurių santykiai švytuoja kaip sūpynės, laukia rimtas iššūkis. Tokio bendravimo emocinės sąnaudos visada būna milžiniškos. Kai namuose nėra ramybės, nėra vilties, kad pasiseks ką nors pasiekti darbe. Lieka tik judėti „automatiniu“ režimu.
– Ką daryti moteriai, kuri jaučia, kad jos vyro širdį vis dar užkariavusi buvusi mylimoji?
– Toks atvejis nėra retas. Yra žmonių, kuriems norisi bristi į tą pačią upę vien todėl, kad jie nesugeba atsisveikinti su buvusiais mylimaisiais.
Jiems išsiskyrimas – kaip gedėjimas. Tiesą sakant, jie niekada nebando nutraukti santykių iki galo ir visada palieka tam tikrą giją. Dažnai jie neturi tikslo išsiskirti. Jie nutolsta ir grįžta iš skausmo.
Neretai tokie žmonės manęs klausia, o kaip reikėtų nutraukti santykius, kurie jau išsisėmę.
Patarimas vienas – jokiu būdu nedaryti to staigiai, iš karto. Tai padeda išvengti akimirkos, kai vien dėl to, kad žmogus išėjo, jis tampa brangus.
– Kodėl bendrumo jausmas vėl tapus pora kartais nesuteikia tikro palengvėjimo?
– Tokiu atveju grįžtama iš skausmo, o priežastys, dėl kurių bendravimas darosi nepakenčiamas, niekur nedingsta.
Iš tokios patirties nieko nepasimokoma. Iš pradžių sugrįžus prie ankstesnio partnerio būna saldu ir gera, guodžiamasi: „Mes vėl kartu.“ O vėliau paaiškėja, kad sugrįžimas buvo saviapgaulė, nieko gero iš to neišėjo.
Tada vėl užklumpa skausmas, kažkuris susirenka daiktus ir išeina iš namų. Bet ir tokia pauzė laimės nesuteikia. Tokie grįžinėjimai susilpnina santykius. O po dvejų ar trejų metų laukia neišvengiamas išsiskyrimas.
Bet būna ir išimčių, kai trumpam nutrūkę santykiai paskatina į save pažvelgti iš šalies ir rasti išeitį.
– O kodėl einama antrą kartą tuoktis su tuo pačiu žmogumi? Kodėl reikia tokio oficialumo? Koks tikslas?
– Dažniausiai to siekia vienas partneris, kuris būna labiau prisirišęs.
Ne paslaptis, kad tokio oficialumo dažniau siekia moterys. Jos nori įrodymų, kad grįžęs vyras galutinai apsisprendė, kad jis antrą kartą nepabėgs. Norima apsidrausti.
– Kada išsiskyrimas gali būti naudingas?
– Retais atvejais išsiskyręs žmogus praregi, ko jis neteko. Tai svarbi praregėjimo akimirka. Todėl vienas terapinių žingsnių, padedančių suprasti, ar žmogus nori būti kartu, ar ne, – patarimas išsiskirti.
Jei pora dar neturi vaikų ir nežino, ar verta toliau puoselėti santykius, ar išsiskirti, sveikiausia yra pabūti atskirai: be jokių įsipareigojimų būti ištikimam, su niekuo nebendrauti. Po kelių mėnesių prašviesėja protas.
Kita vertus, visada yra rizika, kad po tokio išsiskyrimo kuris nors gali suprasti, ko iš tikrųjų nori.
Pripratimas – bjaurus dalykas, nes aptingstama.
Pavyzdžiui, seksualinis šaltumas neretai kyla dėl to, kad kažkuris partneris aptingsta. Išsiskyrus paaiškėja, kad tingėti neverta, norint susigrąžinti mylimą žmogų galima ir pasistengti.
– Kodėl neretai grįžtama prie pirmosios meilės?
– Jaunystėje žmogus yra mažiau sąmoningas, bet labiau atviras, emocingas. To neturi patyrę žmonės. Ar galite įsivaizduoti penkiasdešimtmetį, kuris įsimylėjęs pamestų galvą? Tai nėra dažnas reiškinys.
Jį vilioja stipraus jausmo iliuzija. Jai sunku atsispirti, nes kuo žmogus vyresnis, tuo jam sunkiau patirti stiprų jausmą.
Ilgai gyvendami kartu partneriai ar sutuoktiniai supanašėja, jų bendravime daug proto, bet mažas jausmų intensyvumas. Todėl susigrąžinama jaunystės dienų meilė. Ji atrodo patrauklesnė už dabartinę. Atmintis dar išsaugojusi tyrą jausmą, todėl norisi grįžti, pajusti tą būseną.
Kita vertus, kai pradedama leisti dienas su jaunystės meile, paaiškėja, kad tai – visai kitas žmogus. Kai nebelieka jausmų šviežumo, neretai nusiviliama.
– Ar yra ribos, kiek žmogus po skyrybų turėtų pabūti vienas?
– Jei žmogus vienas pabūna kelis mėnesius, tai dar nėra vienatvė.
Retas žmogus pakelia vienatvę. Ypač blogai jaučiasi vieniši išsiskyrę vyrai. Kad ir kiek jie kalbėtų apie laisvę, vos tik atsiranda tinkama moteris, jiems laisvės nebereikia.
Išsiskyrusi moteris galbūt mažiau siekia aukotis dar vienam vyrui, bet ir ji vienatvės ilgai neištveria.
