Net tris kartus planavome vestuves, bet jis vis rasdavo dėl ko jas nukelti kitiems metams. Kartais pagalvodavau, kad nenori manęs vesti visai, jam tiesiog patogu šalia turėti moterį, nes gyvenome kartu.
Susipykimų ir problemų būdavo visada, bet man tai normalu – juk neįmanoma gyvenat kartu nesipykti, o jis norėjo tobulų santykių be pykčių. Bet draugystės pradžioje tie pykčiai būdavo menki ir juos kažkaip išspręsdavome.
Kartu gyvenome beveik 3 metus. Didžiausios problemos prasidėjo prieš kokius 2 metus, dėl to ir išsiskyrėme. Tai yra jo šeima, tiksliau – mama. Nors jis visada tvirtino, kad nėra mamyčiukas, bet man visuomet atrodė kitaip. Aš visada jaučiausi nustumta į šoną, nes ko prašydavo mama, jis visada tai padarydavo, o aš jau buvau antroj vietoj.
Mes apie tai kalbėjomės šimtus kartų, jis vis prisiekinėdavo, kad aš jam esu svarbiausia, bet aš to nejaučiau. Jo žodžiai niekuomet neatitiko elgesio.
Jis sakydavo, kad yra taip išauklėtas ir turi viską daryti mamai. Man tai būdavo nenormalu. Sutinku, kad reikia padėti, bet ne taip ir ne tokius dalykus.
Pateiksiu pavyzdį. Mes gyvenam Kaune, jo mama – Vilkaviškyje. Kažkada buvo akcija saldainiams, o Vilkaviškyje jų nebuvo. Tai mama paskambino ir prašė paieškoti jų Kaune ir nupirkus atvežti.
Jis važiuodavo pas mamą kartą per mėnesį. Man tai tikrai atrodo nenormalu. Aš pati kartais nerandu ko nors, bet net į galvą nešauna skambinti kažkam kad, jei ras, nupirktų ir juolab kitame mieste, ir laukti to keletą savaičių.
Jis sakydavo, kad aš keista, jog nesuprantu šito, o man jis atrodė keistas. Kažkada mamai aguonų ieškojo beveik visose parduotuvėse, o kai aš neradau savo dydžio batų, kurie man labai patiko, ir pasakiau, kad važiuotume į kitą parduotuvę, jis atsakė, kad nevažinės po visą Kauną dėl batų. Bet mamai dėl aguonų gali važinėti. Aš niekada to nesupratau.
Dabar verkiu ir kaltinu save. Gal aš buvau kalta, o gal jis? Nesugebu suprasti, kaip elgtis yra normalu.
Jis turi ir seserį, kuri augina vaiką. Vaiko tėvo niekada nebuvo. Jis tam vaikui irgi perka viską, ko jo tik prašo. Aš labai pykau dėl to, vis sakydavau, jog nenoriu, kad jis jam būtų tėvu, kad čia ne mūsų bėdos, kad ji kvailai pasielgė ir susilaukė vaiko be tėvo. Gal ir blogai pasakiau, bet aš visada buvau už šeimą su tėvu ir santuoką, už dorą gyvenimą, o ne pasileidimą. Gal esu senamadiška, bet šiuo požiūriu su juo mūsų nuomonės sutapo. Tiesa, sesę jis labai gindavo, bet apie kitas panašioje situacijoje gerai neatsiliepdavo.
Mes abu esame augę be tėvo, tik su mama. Bet aš nesu taip prie mamos prisirišusi, aš norėjau turėti savo šeimą, o jam savąją paleisti buvo labai sunku. Ir aš nežinau, kaip elgtis toliau, ką daryt, ar mano blogas požiūris? Juk jeigu turi savo, tai savo ir turi rūpėti labiau.
Pastaruoju metu jis vis kartojo, kad nenori su manimi šeimos ir vaikų, o kai jau pradėdavau krautis daiktus, sakydavo, kad nori, kad aš jo nesuprantu.
***
Atsako psichologė, geštalto, šokio ir judesio terapijos praktikė Ramunė Truncė:
Gyvenimas poroje - jausmai, pažinimas, priėmimas, pripratimas, vestuvių planavimas, išsiskyrimas - daugybė bendrumų susiformavo per 6 metus tarp jūsų ir jūsų draugo. Suprantu, kad tikrai nepaprasta po išsiskyrimo.
Taip jau yra, kad kiekvienas mūsų susitikimas su kitu žmogumi turi pradžią ir pabaigą. Bet kokiu atveju svarbu tai, kas lieka po išsiskyrimų, koks patyrimas neišbaigtas, neišspręstas.
Jūsų atveju tiek draugui, tiek jums lieka nesusikalbėjimas – abu jaučiatės neteisingai suprasti, tai yra, neišgirsti. Greičiausiai ne tik jūs, bet ir draugas jaučia nusivylimo, nepateisintų lūkesčių, kaltės ir kitus jausmus. Pritrūko pokalbių iš širdies.
Mes labiau linkę konkuruoti - dėl dėmesio, meilės išraiškų, įsitikinimų - kaip turėtų būti, žinojimų, „kas normalu, o kas ne“.
Suprantu, kad nuoskaudos neleidžia to išgirsti, tačiau niekada nevėlu pasikalbėti, labiau išsiaiškinti santykius. Nes neišbaigti santykiai linkę persikelti į naują ryšį. Taip sukasi nesusipratimų karuselė.
Yra dvi labai geros knygos, kurias rekomenduoju perskaityti kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui. Viena knyga skirta moterims (vyrams ji - moterų pažinimo šaltinis), tai – Clarissos Pinkolos Estes „Bėganti su vilkais“, o vyrams – Roberto Bly „Geležinis Džonas“.
Jūsų atsakymai į klausimus apie vyrą, jo santykį su mama, atsirišimą nuo jos, susitikimą su savo paties vyriškumu, galia slypi antrojoje. Perskaitykite šią knygą, ji atvers jums kelią į vyro pasaulį. Na ir, žinoma, nepamirškite savęs. „Bėganti su vilkais“ yra ilga ir įspūdinga kelionė į save, atrandant savo prigimtį ir galią.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
