Su ilgamečiu draugu išsiskyriau prieš trejus metus. Santykiai iš karto nenutrūko, keletą kartų bandėme juos klijuoti.
Visiškai santykiai nutrūko prieš pusantrų metų. Tuo metu atrodė, kad gyvenimas pradės keistis: susiradau naują darbą, apsigyvenau viena, maniau netruksiu ir susirasti kitą vyrą, tačiau laikas bėga, o rimtų ilgalaikių santykių taip ir nesukūriau.
Kiekvieną dieną – atsikėlusi, važiuodama į darbą, eidama gatve, eidama į kavinę, naktinį klubą, seminarus, mokymus, gimtadienį, būdama bet kur aš galvoju, kad gal šiandien ar gal dabar sutiksiu jį.
Pastebiu beveik kiekvieną vyrą, pagalvoju, ar jis galėtų tapti mano vyru ir panašiai. Šis jausmas mane erzina, nes, atrodo, kad negaliu gyventi kaip normali mergina.
Aš noriu susirasti antrąją pusę dėl daugelio priežasčių, bet tikrai ne paranojiškai, tačiau, kodėl aš apie tai visada galvoju?! Ką daryti, kad nebūčiau apsėsta šių minčių?
***
Atsako psichologė Inga Šulcienė:
Jūsų noras susirasti antrą pusę labai suprantamas, nes, manau, kad daugelis siekia ilgalaikių, brandžių santykių.
Tačiau laiške rašote, kad jūsų lūkesčiai nepasiteisino, kad laikas eina ir pokyčiai nevyksta ta linkme, kuria norėtųsi.
Manau, kad jūs labai koncentruojatės ties mintimis apie būsimus santykius, ir tuomet natūralu, kad jūsų dėmesys filtruoja tai, ką mato aplinkoje. Žvilgsnis krypsta į galimus potencialius partnerius, kurie turėtų išpildyti jūsų lūkesčius. Pastebite, kad tai jau jus pradeda varginti, galvoje vis sukasi tos pačios mintys.
Manau, kad svarbu atsakyti sau pačiai, kaip jūs jaučiatės būdama viena? Ar, jūsų manymu, galite jaustis gyvenanti pilnavertį gyvenimą jei šalia jūsų nėra vyro? Kas nutinka, kad tie santykiai vis nesusiklosto? Ko tikitės iš įsivaizduojamo partnerio? Ar tie lūkesčiai realistiški?
Labiau susivokti savyje ir rasti atsakymus į jus kamuojančius klausimus jums galėtų padėti psichologo konsultacijos.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
