Turėjau draugą, kurį beprotiškai mylėjau. Jis buvo man kaip oras. Draugavome 2 metus, būta visko, bet jaučiausi labai mylima ir apipilta ypatingu dėmesiu, kokį iš savo vyrų gauna tikrai ne visos moterys.
Tačiau prieš du mėnesius jis išėjo pas kitą. Tiesiog pasakė, kad turi kitą, ir išėjo. Daugiau jokio kontakto, jokio paaiškinimo, atsiprašymo ar pan.
Aš nesivijau, neklausiau „kodėl?“, niekuo nekaltinau, paprasčiausiai atsiribojau. Buvo per skaudu.
Tačiau širdy su visa ta begaline meilės jėga aš laukiau, laukiau kažkokio žodžio, paaiškinimo ir... atsiprašymo. Juk buvau mylima, tad kaip jis gali taip tylėti? Kaip jis gali ramiai gyventi su kita, kai žino, kad man beprotiškai sunku, nes žino, kad labai jį myliu ir kad be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Stengiausi kabintis į gyvenimą iš paskutiniųjų, neapleidau darbų, daug dėmesio praleisdavau su draugėmis, turėjau mėgstamos veiklos, nors viską dariau dėdama milžiniškas pastangas, nes būdavo sunku net atsikelti iš lovos, nukrito svoris, prasidėjo nemigos naktys, sustreikavo širdies darbas.
Ir kuo tolyn, tuo man sunkiau, tiesiog nebetelpu savo kūne, niekas neteikia džiaugsmo.
Aš laukiu jo atsiprašymo ir tai mane smaugia. Aš negaliu jo paleisti, kol gyvenu su tokiomis nuoskaudomis ir skauduliais. Žinau, kad jeigu jis atsiprašytų, man būtų lengviau, aš jį paleisčiau iš savo širdies.
Prašau, patarkite, ką man daryti? Net kyla mintis paskambinti jam ir pasiūlyti susitikti, pasikalbėti. Bet pagalvoju, kam jam tai, jis sau ramiai gyvena su kita moterimi ir jam neįdomu, kaip man sekasi. Ar susitikusi turėsiu sakyti: „Atsiprašyk manęs, nes kitaip negalėsiu ramiai gyventi“? Jei norėtų, juk pats būtų susisiekęs.
***
Atsako psichologė Inga Šulcienė
Jūs išgyvenate netektį, todėl tikriausiai jaučiate didelę nuoskaudą, tuštumą ir pyktį. Ypač sunku priimti tai, kad santykiai nutrūko netikėtai.
Laiške rašote, kad prieš tai jautėtės mylima, apipilta dėmesiu ir draugo išėjimas jums buvo labai netikėtas. Kai santykiai nutrūksta staiga ir nėra galimybės atsisveikinti, iš tiesų yra žymiai sunkiau viduje priimti išsiskyrimą ir padėti tašką. Manau, dėl to jums taip ir norisi, kad jis atsiprašytų, kažką jums pasakytų, kad galėtumėte atsisveikinti.
Deja, ne visada yra galimybė užbaigti santykius ir sudėti taškus. Jūsų draugas pasirinko tokį būdą išeiti. Kad ir kaip norėtųsi, tikriausiai nelabai galite pakeisti jo pasirinkimo.
Manau, svarbu, kad šioje situacijose neliktumėte viena ir sulauktumėte savo aplinkos palaikymo.
Rašote, kad stengiatės kabintis į gyvenimą iš paskutiniųjų, tačiau jaučiate, kaip sunku ir kad niekas jūsų nebedžiugina. Todėl siūlyčiau jums kreiptis į psichologą ir pasikalbėti apie tai.
Jūs išgyvenate krizinę situaciją, todėl natūralu, kad taip jaučiatės, tačiau taip pat svarbu, kad tai neužsitęstų ir turėtumėte galimybę pasijausti vėl gyvenanti visavertį gyvenimą.
Kartais išbūti vienam gali būti per sunku ir tada svarbu nebijoti kreiptis pagalbos, kartu ieškoti išeičių iš kritinių situacijų.
Turite klausimų psichologui? Rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
