Bėgimas nuo problemų
J. Beltė aiškina, kad darboholizmas nėra vienareikšmiškas reiškinys. Jis turi daug porūšių. Vertinant darboholizmą, pasak psichologo, svarbu atsižvelgti ir į daug laiko darbui skiriančių žmonių efektyvumą, ir į tai, kaip jie jaučiasi dirbdami.
„Kai kurie žmonės daug dirba, yra efektyvūs ir jaučiasi gerai. Žmogui darbas yra hobis, jo gyvenimas. Jis gali pavargti, bet nesiskundžia, nes jaučiasi laimingas. Problemų kyla tada, kai žmogui yra sunku, kai dirbdamas jis jaučiasi nelaimingas“, - dėstė J. Beltė.
Daug dirbti žmogų skatina ne tik meilė darbui. Kartais darboholikais tampama dėl to paties anksčiau minėto socialinio programavimo, kai žmogui dar vaikystėje įdiegta, kad tik daug dirbdamas jis galės jaustis visaverčiu visuomenės nariu ir save gerbti. J. Beltė tokius žmones vadina scenariniais darboholikais ir primena, kad jeigu žmogus nuolat save alina, tai gali privesti ir prie infarkto.
Daug laiko darbe praleidžia ir tie, kurie bėga nuo asmeninių bėdų, darbu stengiasi kompensuoti kažkokius trūkumus savo gyvenime.
„Pavyzdžiui, jeigu nesiseka šeimoje, yra blogi santykiai su sutuoktiniu, o darbe yra geriau, tuomet dirbti pradedama norint užsimiršti. Tai pasidaro savotiška psichoterapija. Žmogus daug dirba, nes jam darbe geriau negu namuose“, - aiškino J. Beltė.
Triūsia ne savo noru
Psichologas pastebi, kad kartais žmonės daug dirba ne savo noru. Jie taip elgiasi dėl darbe susiklosčiusių aplinkybių, nes jaučiasi nesaugūs, baiminasi dėl savo ateities. Daug laiko ne savo noru darbe praleidžiantys žmonės greičiau pavargsta ir jaučiasi nelaimingi.
Dėl to, kad žmonės daug dirba, gali būti kaltas ir per griežtas darbdavys, įmonėje nusistovėjusi kultūra, kai smerkiami anksčiau iš darbo išeinantys žmonės.
J. Beltė atkreipė dėmesį ir į tai, kad ne visi daug laiko darbe praleidžiantys žmonės išties daug dirba. Kartais jie tiesiog imituoja darbą, norėdami pademonstruoti rūpinimąsi įmonės ateitimi. Apsimesdami, kad daug dirba, žmonės renkasi taškus, stengiasi parodyti, kokie yra lojalūs įmonei. Psichologo nuomone, tokį elgesį taip pat skatina nerimas dėl ateities, baimė netekti darbo ar užimamo posto.
Be mėgstamo darbo – trintis
„Ar darboholizmas gali kenkti šeimai?“ - paklausiau psichologo.
„Jeigu žmogus atmestinai žiūri į darbą, jam svarbiausia – šeima, ko gero, jis tiesiog darbe savęs nerealizuoja. Kartais šeimos nariams atrodo, kad jeigu žmogus mažiau dirbtų, daugiau būtų namuose, visi būtų laimingi. Bet vėlgi - jeigu žmonės visą laiką praleidžia tik su šeima, atsiranda kitokio pobūdžio trintis. Turi būti ir kažkokia profesinė veikla, kur žmogus galėtų save išreikšti, turėtų daugiau teigiamų emocijų“, - mano J. Beltė.
Anot psichologo, svarbiausia – kaip žmogus jaučiasi dirbdamas. Jeigu žmogus dirba tai, ką mėgsta, po darbo jis grįžta namo kupinas gerų emocijų, o ne pervargęs ir gali skirti laiko bei energijos šeimai.
Tačiau jeigu žmogus yra priverstas daug dirbti arba jam būdingas vadinamasis scenarinis darboholizmas, kai jaučiasi blogai nedirbdamas, tada jis ir iš kitų – sutuoktinio, vaikų reikalaus, kad jie irgi daug dirbtų. Dėl to šeimai nebus lengva.
Užprogramuoti veikti
Kai kurie žmonės net ir po darbo negali atsipalaiduoti, jaučiasi kalti nieko neveikdami. Psichologas J. Beltė mano, kad to priežastys gali slypėti žmogaus vaikystėje - kaltės jausmą dėl nieko neveikimo greičiausiai jam įdiegė tėvai.
„Jeigu grįžęs namo žmogus negali atsipalaiduoti, jaučiasi dėl to kaltas, tai gali būti socialinio programavimo pasekmė.
Žmogus įpratęs būti vertinamas tada, kai veikia ką nors naudingo. Neretai mes vaikams sakome: „Jeigu leidi laiką tuščiai, nenaudingai, esi blogas“ ir skatiname pradėti ką nors veikti. Todėl namo grįžę kai kurie žmonės pradeda jaustis nepatogiai tiesiog ilsėdamiesi, nors prieš tai nemažai dirbo ir jaučia nuovargį“, - aiškino psichologas.
Anot J. Beltės, dažniausiai tokius žmones veikia vadinamieji scenariniai procesai, kuomet pasąmonėje atsiranda mintis, kad nieko neveikti, tuščiai leisti laiką yra blogai.
Lemia šeimos konfliktus
Kaltės dėl nieko neveikimo jausmas būdingas ir vyrams, ir moterims.
„Galbūt moterys tą kaltę jaučia šiek tiek labiau. Jos linkusios galvoti, kad šeimoje privalo būti tvarka. Buitinė našta dažniau gula ant moters pečių. Moterims tas vakarienės ruošimas, kaip ir vaikų priežiūra, dažnai būna savotiška nerašyta taisyklė. Vyrai labiau linkę nuo buities nusiplauti. Grįžę iš darbo jie neretai nesąmoningai mąsto taip: „Aš jau savo misiją šiandien įvykdžiau, tai turiu teisę į žmonos paruoštą vakarienę, skaityti laikraščius“, - pastebėjo psichologas.
J. Beltė mano, kad kaltės jausmas dėl nieko neveikimo nebūtinai yra geras dalykas. Jis gali lemti ir šeimyninius konfliktus, ir daug dirbančio žmogaus pervargimą.
„Paprastai daug namuose dirbančios moterys jaučiasi nelaimingos, nepatenkintos, ypač jei vyrai tuo metu nepadeda. Jos pradeda pykti, nors pačios galėtų sustoti, nes nieko neatsitiks, jeigu vieną dieną grindys nebus idealiai išplautos. Dėl to kyla psichologinių problemų ir įtampa. Tai gali lemti konfliktus, sugadintus santykius“, - įspėjo psichologas.
Iki japonų – dar toli
Mes, lietuviai, mėgstame didžiuotis esantys tikri darbštuoliai. Esą vienas lietuvis sugeba dirbti gerokai daugiau, našiau ir kokybiškiau nei kitų tautų atstovai. Tikime, kad darbštumas - mūsų tautos bruožas. Ar tai – tiesa, paklausiau J. Beltės.
„Manau, kad lietuviai yra gana darbšti tauta, bet negaliu sakyti, kad pasaulyje darbščiausia. Daug keliauju ir galiu pasakyti, kad, pavyzdžiui, uzbekai yra dar darbštesni. Mano vienas draugas lietuvis turi logistikos kompaniją ir samdo uzbekus vairuotojus, nes uzbekai jaučiasi laimingi gyvendami mašinoje, gaudami mažesnį atlyginimą ir pretenzijų reiškia mažiau“, - palygino psichologas.
Anot J. Beltės, Europos kontekste lietuviai atrodo kaip gana darbštūs žmonės, bet palyginti su viso pasaulio tautomis, iki japonų ar pietų korėjiečių darbštumo mums dar toli.
„Tačiau klausimas – ar mums tokio pat darbštumo reikia, nes kultūros yra kitos. Be to, Pietų Korėjoje, kur žmonės labai daug dirba, yra ir labai didelis savižudybių skaičius. Taigi, nei per daug, nei per mažai dirbti nėra gerai. Ta teisybė yra per vidurį“, - sakė pašnekovas.
Bijome pokyčių
J. Beltė atkreipė dėmesį į tai, kad tinginių yra visur, taip pat – ir tarp lietuvių.
„Iš savo praktikos matau, kad lietuvės moterys yra kruopštesnės, vyrai labiau linkę patinginiauti. Bet apskritai lietuviai yra darbštūs“, - įvertino psichologas.
Pašnekovas priminė, kad dirbti reikėtų ne vien rutiniškai, bet ir nebijoti protingai rizikuoti, o tai daryti Lietuvos gyventojai paprastai vengia, nes jaučiasi nesaugūs.
„Lietuviai labai bijo pokyčių, bet tik kažką pakeitus galima daugiau pasiekti. Jei dirbi daug ir darai tai, kas tau patinka, nejauti, kaip darbe praeina laikas. O kai žmonės dirba daug, bet tai, kas nemiela, iškyla problema. Kai gyveni vien atlyginimo laukimu, su amžiumi, sulaukus 40-45 metų, kai energijos sumažėja, jauti, kad pensija artėja, o geriau gyventi jau nepradėsi, ateina krizė“, - apie baimės užsiimti mėgstama veikla pavojus kalbėjo asmeninio efektyvumo treneris.
