Keisčiausi visų laikų eksperimentai (antra dalis)

Pirmąją šio rašinio dalį galite perskaityti čia.

Šis eksperimentas labiausiai patiktų vyrams. Ypač jei tai būtų tiesa, o nesuvaidintas spektaklis. Rusellas Clarkas norėjo išsiaiškinti, kuri lytis labiau linkusi sutikti vienos nakties nuotykiams. Rezultatą nesunku atspėti, tačiau mokslininkas panoro tai pamatyti savomis akimis ir eksperimente pakvietė sudalyvauti savo studentus (kažin ką apie tokį dėstytoją pasakytų jų tėvai?). Taigi, jo paskaitas lankę jauni vyrai ir moterys vaikštinėjo studentų miestelyje ir siūlėsi permiegoti su nepažįstamaisiais. Net septyniasdešimt penki procentai vyrų sutiko su patrauklios nepažįstamos moteris siūlymu permiegoti su ja (nesutikusieji dažniausiai pateikdavo vieną ir tą patį pasiteisinimą: „Aš vedęs.“). Tačiau nė viena moteris nepriėmė tokio patrauklaus vyro pasiūlymo. Daugelis jų netgi pareikalavo, kad vyrukas paliktų jas ramybėje. Iš pradžių psichologų bendruomenė atmetė R. Clarko eksperimentą kaip lėkštą triuką, tačiau ilgainiui jo eksperimentas susilaukė vis daugiau pripažinimo, o vėliau ir pagyrų už tai, kaip ryškiai jis atskleidė skirtingą vyrų ir moterų požiūrį į seksą. Šiandien šis eksperimentas laikomas klasika. Tačiau dėl klausimo, kodėl vyrų ir moterų požiūris taip stipriai skiriasi, vis dar verda aršios diskusijos.

Vieniems mokslininkams rūpi seksualinis žmonių elgesys, kitiems – kuklesniems – gyvenimo džiunglėse ypatumai. Naujausias botanikų atradimas – šimpanzėms nereikia įsprukti į sekso reikmenų parduotuvę, kad gautų erotinių priemonių – jų naudojami įrankiai iš tiesų auga ant medžių. Mokslininkai pastebėjo, kad Tanzanijos kolonijos šimpanzės poravimosi ritualuose naudoja trapius lapus. Poravimosi įžangoje vyriškos lyties šimpanzė sugriebia sausus lapus ir juos sudrasko rankomis bei burna. Išskirtinis garsas signalizuoja tai, kad ji pasiruošusi poruotis. Tai galima prilyginti veiksmui, kai jūs įjungiate „Let’s Get It On“ savo grotuve. Mokslininkas Williamas McGrew šitą reiškinį aiškina taip: „Patinas nuskina lapą ar kelis ir atsisėda taip, kad patelė galėtų jį matyti. Jis praskečia kojas, kad patelė matytų jo erekciją, o tada ima plėšyti lapą į skutelius ir mėtyti nuplėštus gabalėlius. Kartais jis taip suplėšo apie pustuzinį lapų, kol patelė jį pastebi ir suvokia, kas vyksta.“ Jeigu ji suinteresuota, poravimasis gali prasidėti. Nors ši priemonė gali pasirodyti labai elementari, palyginti su žmonių sugalvotais sekso žaisliukais, W. McGrew teigia, kad lapai atitinka įrankio apibrėžimą, nes šimpanzės naudoja nešiojamą objektą siekdamos tikslo, o tai šiuo atveju yra karštas šimpanzių seksas.

Ir kokių tik nedaryta eksperimentų su gyvūnais! Tačiau šis pranoksta savo snobiškumu – jei žmonės moka atskirti meno kūrinius, ar tai sugebėtų padaryti ir paukščiai? Nežinia, ar šie mokslininkai buvo užkietėję meno gerbėjai, ar tiesiog norėjo praskiesti rimtus mokslinius tyrimus kūrybiškesniais, Shigeru Watanabe, Junko Sakamoto ir Masumi Wakita iš Kejo universiteto nusprendė balandžiams surengti meno pamokėles – išmokyti juos atskirti Claudeʼo Monet ir Pablo Picasso paveikslus. Už šį keistą tyrimą mokslininkai gavo Šnobelio premiją. O jų atradimai skambėjo taip: pakabinus paveikslus aukštyn kojomis, balandžiai vis dar skyrė P. Picasso, tačiau ne C. Monet darbus.

Nors šį tyrimą galima priskirti prie rimtesnių, jo rezultatai kelia juoką. Justinas Krugeris ir Davidas Dunningas iš Kornelio universiteto sulaukė daug dėmesio atlikę tyrimą apie nekompetentingus žmones. Pasirodo, nekompetentingieji kenčia dvigubai: jie ne tik nėra apdovanoti talentu, bet ir nežino esantys netalentingi. Jie pervertina savo gebėjimus ir todėl priima kvailiausius sprendimus. Įdomus faktas, kad dalyviams paaiškinus apie jų nekompetenciją, tokių žmonių sprendimų priėmimo procesas žymiai pagerėdavo. Taigi pasakyti kvailiams, kokie jie yra kvaili, yra labai protingas dalykas.

Kodėl beduinai dykumoje vilki juodai?

Šis klausimas taip sudomino keturis ne beduinus mokslininkus, kad jie nusprendė atlikti eksperimentą. Jie rašė: „Tikėtina, kad dabartiniai Sinajaus gyventojai – beduinai – ištobulino išgyvenimo, kai ilgą laiką būnama dykumoje, taktiką. Tačiau pirmą kartą susidūrę su juodus plačius drabužius vilkinčiais ir juodas ožkas ganančiais beduinais galime tuo suabejoti. Todėl nusprendėme patikrinti, ar juodi drabužiai padeda beduinams sumažinti saulės kaitros poveikį dykumoje.“

Tyrėjų komanda greitai nustatė, kaip jūs turbūt ir įtarėte, kad juodi drabužiai pritraukia daugiau šilumos nei balti drabužiai. Tačiau jiems kilo abejonių, ar tai yra viskas. Mokslininkai Richardas Tayloras, Virginia Finch, Amiramas Shkolnikas, ir Arieh Borut, padedami drąsaus savanorio, išmatavo, kiek gauname ir prarandame šilumos, dėvėdami tam tikrus drabužius. Jie apibūdino savanorį kaip vidurdienį dykumoje stovintį, į saulę atsisukusį vyrą, vilkintį: 1) juodą beduinų drabužį; 2) panašų baltą drabužį; 3) chaki spalvos kareivio uniformą; 4) šortus (t. y. iki pusės nuogą).

Kiekviena tyrimo sesija vilkint skirtingus drabužiais truko 30 minučių. Vargšas savanoris stovėjo temperatūrose, svyravusiose nuo vidutiniškai kaitrių 35 °C iki charakterį grūdinančių 46 °C. Ataskaitoje nurodyta: „Dykumoje beduinai patiria tiek pat karščio, nesvarbu, ar jie vilki juodais, ar baltais drabužiais. Papildomas juodų drabužių pritrauktas karštis buvo prarastas prieš jam pasiekiant odą.“ Mokslininkai pastebėjo, kad beduinų drabužiai yra laisvi. Viduje jie vėsina dėl konvekcijos – arba dėl panašaus į dumples veikimo drabužiams plevenant vėjyje, arba dėl į kaminą panašaus efekto, kai oras kyla tarp drabužių ir odos. Taip buvo įrodyta, kad bent jau beduinų drabužių atveju, juoda yra tokia pat vėsi, kaip ir bet kuri kita spalva. Tiek vargo dėl nieko.

Šiųmetė Šnobelio premija medicinos srityje – apdovanojimas, kuriuo įvertinami kiek neįprasti, daugiau juoktis nei galvoti priverčiantys tyrimai – skirta dviem JAV gydytojams, atradusiems neįprastą savižudybių priežastį – kantri muziką! Stevenas Stackas iš Veino universiteto ir Jamesas Gundlachas iš Auburno universiteto nustatė, kad miestuose, kurių radijo stotys groja daugiau kantri muzikos, savižudybių skaičius yra didesnis! Tačiau, pasirodo, tai neveikia juodaodžių – kantri muzika neturėjo visiškai jokios įtakos jų savižudybių skaičiui, teigė tyrėjai! Kodėl jie atsparūs šiai muzikai, nežinia. O baltiesiems rekomenduojama nesiklausyti kantri dainų, jei tą dieną itin nesisekė ar kankino liūdesys.

Kai kurie mokslininkai deda visas pastangas, kad prisidėtų kurdami šviesesnį rytojų. Kiti savo gyvenimą paskiria stebėdami ir analizuodami žmogaus elgesį, ieškodami keistų ir ne itin reikšmingų faktų. Štai kad ir Richardo Wisemano atradimas – šiandien mes vaikštome 10 proc. greičiau nei 1994-aisiais. Šiame tyrime dalyvavo 35 šalys, o greičiausiai vaikšto Singapūro gyventojai. Ką su tuo daryti – nežinia. Gal gaminti tvirtesnius ir sparčiau leidžiančius žingsniuoti batus. O gal mažinti šviesoforo žalios šviesos degimo trukmę.

Kol R. Wisemanas skaičiavo pėsčiųjų greitį, Lucas de Montigny stebėjo, kaip oro sąlygos veikia žmonių elgesį gatvėje. Tyrimo metu jis stebėjo vaikščiojančių žmonių dažnį ir lygino jį su oro temperatūra, saulės šviesa ir krituliais. Septynis mėnesius naudojantis kameromis devyniuose miestuose buvo surinkti 6 255 stebėjimų duomenys. Pėsčiųjų skaičius, kritulių ir saulės šviesos lygis buvo nustatyti stebint užfiksuotus vaizdus, o temperatūrų matavimai buvo gauti iš meteorologijos stočių. Temperatūros padidėjimas 5 °C buvo siejamas su 14 proc. išaugusiu pėsčiųjų skaičiumi. Kai sniegą pakeisdavo sausos oro sąlygos, pėsčiųjų skaičius išaugdavo 23 proc., o 5 proc. padidėjus saulės apšviečiamam plotui, pėsčiųjų skaičius augo 2 procentais.

Pinigų kupiūros keliauja iš rankų į rankas, todėl nenuostabu, kad jos prisirenka visokio purvo, bakterijų ir... narkotikų. Tiesą sakant, ant 80 proc. Jungtinės Karalystės banknotų galima aptikti nelegalių medžiagų – dažniausiai kokaino – pėdsakų. Ir tai nėra miesto legenda. Panašūs skaičiai nustatyti JAV ir kitose pasaulio šalyse. Be abejo, jei turėtumėte pasirinkimą, rinktumėtės naujus banknotus. Ir ne tik dėl jų švarumo. Pasirodo, senus banknotus išleidžiame greičiau nei naujus. Štai tokį milijono vertą atradimą nustatė mokslininkai Fabrizio Muro ir Theodoro Noseworthy. Pavyzdžiui, gavę naują 20 dolerių banknotą, žmonės vidutiniškai išleidžia 3,68 dolerio, o gavę seną – 8,35 dolerio.

Tas pat buvo nustatyta ir pasiūlius dalyviams sužaisti azartinius žaidimus. Nauji banknotai atrodė kaip daug patrauklesnis prizas nei seni – 80 proc. dalyvių mielai žaidė statydami senus banknotus, kad gautų naujų, o naujus – tik 23 procentai. Tai atrodo kvaila, nes siūloma pinigų suma buvo lygiai ta pati. Vis dėlto viešumoje elgiamės atvirkščiai. Kai manome, kad kiti mus stebi ir turime pasirinkimą, mes dažniau leidžiame šiugždančius, o ne senus ir susiraukšlėjusius banknotus. Tikriausiai norėdami tuo pasipuikuoti.

Šis tyrimas atskleidžia du įdomius aspektus. Pirma – purvini pinigai mums atrodo bjaurūs, mes norime jais atsikratyti. Antra – kai mus stebi kiti žmonės, mes mieliau rodome naujus banknotus, nepaisydami fakto, kad senuosius ir purvinus turėsime pasilaikyti sau.