Keisčiausi visų laikų eksperimentai (pirma dalis)

Kaip manote, ar pastebėtumėte gatvėje grojančią įžymybę? O gorilą? Tikriausiai nustebote dėl tokio kvailo klausimo, tačiau mes nustebinsime dar kvailesniu atradimu. Norėdamas pamatyti, kiek žmonių sustos jo pasiklausyti, garsus pasaulio smuikininkas Joshas Bellas apsimetė paprastu gatvės muzikantu Vašingtono metro. Nepaisant fakto, kad jis grojo 3,5 milijono dolerių kainuojančiu rankų darbo smuiku, o bilietai į jo koncertą Bostone, kurių vidutinė kaina 100 dolerių, buvo išparduoti, vos keli praeiviai sustojo, kad pasiklausytų jo pasirodymo. Tą dieną jis uždirbo varganus 32 dolerius.

Kad žmonės nepastebi juos supančios aplinkos, patvirtino ir „dingusio vaiko“ eksperimentas. Ant parduotuvės durų, kurioje lankosi daug žmonių, buvo užklijuota skrajutė su informacija apie dingusį vaiką ir jo nuotrauka. Kai kurie pirkėjai sustodavo perskaityti skrajutės, kiti tiesiog užmesdavo žvilgsnį ar išvis į ją nepažiūrėdavo. Tačiau visi šie žmonės turėjo vieną bendrą bruožą – jie visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad skrajutėje pavaizduotas berniukas stovi tiesiai priešais parduotuvę. Danielas Simonsas iš Ilinojaus universiteto ir Christopheris Chabris iš Harvardo universiteto atskleidė, kad sutelkę dėmesį ties vienu dalyku, žmonės paprastai nepastebi viso kito – netgi pro juos praeinančios moters gorilos kostiumu. O ar pastebėjote, kas vyksta aplink jus, kol skaitėte šį tekstą?

Kaip toli nueitumėte, norėdami pamokyti savo atžalas? Įkvėpta Martino Lutherio Kingo žmogžudystės, trečios klasės mokyta Jane Elliott 1968 m. nusprendė savo mokiniams parodyti, ką reiškia tapti rasizmo auka. J. Elliott suskirstė klasę į dvi grupes: mėlynakius ir rudakius vaikus. Pirmąją dieną ji paskelbė, kad mėlynakiai yra pranašesni, ir suteikė jiems papildomų privilegijų. Mokytoja trukdė abiem grupėms bendrauti ir išskyrė tam tikrus mokinius, pabrėždama neigiamus mažumų grupės aspektus. Ji iškart pastebėjo atsiradusius vaikų elgesio pokyčius. Mėlynakiai vaikai pradėjo geriau mokytis, kai kurie jų pradėjo kabinėtis prie savo rudakių klasės draugų. Rudakiai vaikai jautėsi menkavertiškesni, jų mokslo rezultatai buvo prastesni. Kitą dieną mokytoja sukeitė grupių vaidmenis, mažumų grupe pavertė mėlynakius vaikus. Pasibaigus pratimui, vaikai buvo tokie laimingi, kad glėbesčiavosi vieni su kitais ir sutarė, kad žmonės negali būti vertinami pagal išorę. Belieka tikėtis, kad šalutinis šio eksperimento poveikis – buvimas atstumtuoju – buvo trumpalaikis ir neišliko mažųjų atmintyje.

Ir kas nenorėtų išmokti valdyti kitą žmogų. Holivudo scenaristai verčiasi per galvą, kad tik sukurtų kuo įdomesnį personažą, pavyzdžiui, gebantį savo mintimis priversti kitą pasielgti pagal jo norą. Vargu ar tai suveiktų realybėje, tačiau tam tikrų tyrimų atradimai bent šiek tiek fantastiką priartina prie kasdienybės. Pavyzdžiui, mokslininkų grupė įrodė, kad jeigu rankose laikysite maišelius ir spoksosite į kokį nors žmogų, maišeliams iškritus iš rangų tas asmuo bus pirmas, kuris puls jums padėti. Galite pabandyti atlikti šį eksperimentą ir nustebinti aplinkinius savo įžvalga. Kiti turėtų likti sužavėti jūsų „galia“, tačiau toks žmogus vargu ar bus paveiktas jūsų įtaigos. Tikėtina, jis tiesiog manys, kad esate kvanktelėjęs, ir pirmasis puls jums į pagalbą.

Šis keistas tyrimas išprovokavo daug diskusijų apie psichologinių tyrimų etiką. 1976 m. R. Dennisas Middlemistas, Ericas S. Knowlesas ir Charlesas F. Matter tyrė, kokį poveikį vyrų šlapinimosi viešuosiuose tualetuose greičiui ir srovei turėjo įsiveržimai į jų asmeninę erdvę. Nežinia, kodėl jie norėjo tai sužinoti, tačiau jie atliko tyrimą ir gavo tokius rezultatus: vyrai stengiasi nestovėti vienas greta kito prie pisuarų, o kuo arčiau jie stovi, tuo ilgiau užtrunka pradėdami šlapintis ir tuo dažniau trūkinėja jų šlapinimosi srovė.

Alfredas Kinsey buvo vienas pirmųjų šia sritimi susidomėjusių mokslininkų. 1950-ųjų pradžioje jis apžiūrėjo daugiau nei 300 viešųjų tualetų sienas ir nustatė, kad vyrų tualetų sienos buvo aprašinėtos labiau erotinio turinio žinutėmis, o moterų – romantinio turinio žinutėmis. Vėlesni tyrimai parodė, kad vyrų užrašai ant sienų dažniau yra pornografinio turinio, įžeidžiantys, šališki ir su paveikslėliais, be to, juose rečiau siūloma patarimų ar yra kitaip atsakoma į greta esančius užrašus. Pravartu žinoti.

Kai susikabinate rankomis su kitos lyties žmogumi – kurio ranka atsiduria viršuje? „Argi tai svarbu?“ – atsakytumėte, tačiau šis klausimas pasirodė toks intriguojantis, kad mokslininkai net nusprendė atlikti atskirą eksperimentą. Štai ką parodė ilgi ir varginantys Marko Chappello tyrimo duomenys: „Šešių tyrimų metu viešosiose vietose buvo stebimos iš viso 15 008 už rankų susikabinusios poros. Žmonės buvo skirtingo ūgio, amžiaus, etninės grupės, kultūros ir lyties, jie skirtingai laikė rankas. Buvo nustatyta, kad vyrų rankos daug dažniau būdavo viršuje nei moterų rankos.“ Sveikiname mokslininkus taip nuosekliai ir ištvermingai atlikusius tyrimus ir išsiaiškinusius tokį gyvenimiškai svarbų klausimą. Alternatyvūs vaistai nuo depresijos

Prezervatyvas ir depresija. Ar šie du dalykai gali būti kaip nors susiję? Pasirodo, atsirado mokslininkų, panorusių tai išsiaiškinti. Dar Philipas G. Ney 1986 m. teigė, kad vyro sėklos komponentas – prostaglandinai – gali būti naudingi gydant depresiją. Įkvėpti šio teiginio, Gordonas Gallupas su kolegomis nusprendė paieškoti koreliacijos tarp prezervatyvų naudojimo ir depresijos lygio tarp studenčių. Jų gauti rezultatai buvo štai tokie.

Sekso metu prezervatyvų nenaudojančios moterys (dažnai naudojančios alternatyvias kontracepcijos priemones) buvo mažiau linkusios į depresiją nei prezervatyvus naudojančios moterys.

Bandymų nusižudyti skaičius buvo proporcingas prezervatyvų naudojimui (retesnis naudojimas buvo siejamas su mažesniu bandymų nusižudyti skaičiumi).

Tarp prezervatyvų nenaudojančių studenčių depresijos lygis augo ilgėjant laikui nuo to momento, kai moterys paskutinį kartą mylėjosi.

Įdomus ryšys, tačiau vargu ar tai kuo nors padėtų depresiją išgyvenantiems asmenis. Nebent paskatintų nusišypsoti.

Ar jums būtų įdomu sužinoti, kada traukiant virvę įdedama daugiau jėgų – ar kai tai darome vieni, ar kai traukiate ne vienas? Man nelabai. O štai prancūzų agronomui Maxui Ringelmannui parūpo tai išsiaiškinti. Šio eksperimento metu dalyviai traukė virvę ir atskirai, ir su grupe. Prie virvės buvo pritvirtintas prietaisas, matuojantis traukimo jėgą. Gauti rezultatai parodė, kad tiriamieji stipriau traukė virvę vieni ir mažiau stengėsi traukdami su grupe. Kuo didesnė buvo grupė, tuo tiriamieji buvo tingesni. Aštuonių žmonių grupėje kiekvienas jų traukė tik puse jėgos, palyginti su jėga, kuria traukė būdami vieni. Tai įrodo, kad žmonės yra tingesni, kai niekas jų nestebi. Turėkite tai omenyje, kai... kaimynų prašysite padėti išstumti automobilį iš sniego pusnies.

Kad žmonės duoda augintiniams vardus, nestebina. Kad mėsai auginamiems gyvuliams – taip pat. Stebina tik tai, kad kai kurie asmenys nusprendžia palyginti pavadintų ir bevardžių gyvulių „produktyvumą“. Štai britų mokslininkai apklausė 516 Jungtinės Karalystės ūkininkų. Pusė jų buvo davę vardus savo karvėms, o kita pusė – ne. Ūkininkų buvo teiraujamasi, kiek pieno duoda jų gyvuliai. Nustatyta, kad vardus turinčios karvės davė daugiau pieno – net 285 litrais per metus! T. y. papildomai beveik 1 500 litrų per metus įprastame ūkyje! Pasak Catherine Douglas, tokį žymų padidėjimą lemia tai, kad karvės yra vadinamos vardais. Kartu joms tikriausiai skiriamas asmeninis dėmesys, o tai sumažina streso hormono kortizolio, kuris slopina pieno gamybą, kiekį. Mokslininkai taip pat teigė, kad pieno tyrimo rezultatai patvirtino tai, ką jie žinojo jau anksčiau: pieno pramone užsiimantys ūkininkai mano, kad jų karvės yra protingos ir gali jausti įvairias emocijas, o kartais net elgiasi su savo karvėmis kaip su šeimos nariais. O štai kitas ūkininkas pastebėjo, kad karvėms per televizorių rodant pievų vaizdus jos labiau atsipalaiduoja. Ir ko nepadarysi dėl šviežio, šilto pienelio...