Taip prasideda knyga „Laiminga vaikystė: ugdyk kitaip“, kurią parengė psichologai, pedagogai, tėvai, kurių širdyse gyvas rūpestis dėl vaikų ateities – tai Ilja Vinokuras, Anatolijus Uljanovas, Tatjana Sandler, Maratas Kasimovas ir Pavelas Sysoevas (iš rusų vertė Asta Čepukaitė).
Lrytas.lt pateikia knygos „Laiminga vaikystė:ugdyk kitaip“ ištrauką.
Laiminga vaikystė − tai dovana, kurią reikia atsargiai įteikti augančiai kartai, iš visos širdies, nieko neperšant, bet ir nepraleidžiant. Mūsų neapsiplunksnavusi ateitis žvelgia mums į akis, ir mes neturime teisės jos nuvilti.
Žvelgiant iš pirmo žvilgsnio, šiuolaikiniai vaikai gali pasirodyti paviršutiniški, pasiklydę virtualioje erdvėje, tačiau iš tikrųjų jie išsivystę kur kas labiau už mus. Juose slypi itin dideli norai ir didžiulis potencialas, kurį jie patys vargiai įsisąmonina. Šiai kartai reikia kitokios metodikos, naujo požiūrio.
Jeigu padėsime vaikui suprasti, kas su juo vyksta kiekvienu jo gyvenimo etapu, jeigu mūsų padedamas jis susipažins su pačiu savimi, su savo aplinka, jeigu sužinos, kaip teisingai megzti ryšius su aplinkiniais, jis augs laimingas, jausis stabiliai ir užtikrintai. Toks žmogus išeis į gyvenimą pasiruošęs ir įstengs realizuoti save.
Mokymo sistema, pateikta šioje knygoje, vadinama integraliais ugdymo principais. Integralumo esmė – tarpusavio ryšiai. Šios metodikos pagrindas – ryšiai. Ryšiai tarp vaikų. Tėvų ir vaikų ryšiai. Švietimo sistemos (mokytojų ir dabartinių mokyklinių dalykų) ir vaikų. O aukštesniame lygmenyje − visų ryšys su visais. Tarp visų. Ir netgi tarp visų gamtos elementų.
Kodėl mums reikia metodo, grįsto ryšiais? Mat būtent ryšių mums nūnai taip trūksta.
Skaudu matyti, kaip vis mažiau bendraujame, koks skurdus tėvų ir vaikų tarpusavio supratimas. Daugybė šeimų retus vakarus drauge leidžia prie televizorių ekranų, o iš šilto, nuoširdaus šeimos pokalbio teliko keletas šaltų, lakoniškų atsakymų būtinai primenant: „Palikite mane ramybėje!“
Vis tyliau gyvenamuosiuose rajonuose skamba vaikiškų balsų aidas, vis mažiau slėpynių ir futbolo, bet užtai vis labiau iš už užuolaidų mirga ekranai, kuriuose vienas žaidimas keičia kitą...
Pasikeitė ne tik žaidimų forma, bet ir ryšio tarp vaikų kokybė. Vis dažniau jie prisipažįsta besijaučiantys vieniši, vis dažniau susiduria su problemomis visuomenėje. Štai kas nutinka, kai „draugystė“ virsta efemeriška, virtualia sąvoka, neturinčia svarbos ir realios prasmės, kai pačiu didžiausiu turtu laikomas išmanusis telefonas ar planšetinis kompiuteris. Tampa aišku, kad naujausios technologijos, pretenduojančios būti tarpininkais ir jungtimis tarp žmonių, neretai sukuria priešingą efektą ir leidžia naudotis ekranu kaip priedanga nuo tvirtesnių ryšių.
Šiuolaikinėse mokyklose situacija dar prastesnė, ir kiekvienas mokytojas gali jums papasakoti, kaip esama padėtis skiriasi nuo gražių žodžių ir principų, deklaruojamų Švietimo ministerijos dokumentuose. Diena iš dienos atkeliauja gąsdinanti statistika apie žodinio, fizinio ir seksualinio smurto plitimą mokinių gretose.
Susvetimėjimas ir vienišumas smelkiasi į mūsų gyvenimą. Sutuoktiniai vis dažniau skiriasi, o dauguma jaunų žmonių apskritai netrokšta sukurti šeimos. Klubuose, baruose pilna kompanijose sėdinčių žmonių, kurie širdyje jaučiasi nepaprastai vieniši. Mūsų elgesyje tiek daug veidmainystės, mūsų pokalbiai negilūs, atsargūs... Jau pripratome gyventi kartu, bet po vieną, užsidarėme kiekvienas savo kokone.
Tačiau visa tai tėra ledkalnio viršūnė, kur kas didesnio visuomenę naikinančio reiškinio dalis. Besižavėdami animaciniais „superherojais“ netekome labai svarbios žmogiškosios vertybės − socialinio solidarumo. Nebejaučiame palaikančio peties nei alkūnės ir kartais su siaubu prisipažįstame − sunkiu metu tiesiog neturėsime kuo pasikliauti.
Iš tiesų panaši situacija klostosi ne tik pavienėse šalyse. Gal tai ir menka paguoda, bet kalbame apie pasaulines tendencijas. Juk, viena vertus, pasaulis „traukiasi“ mūsų akyse, tapdamas mažu, globaliu kaimu, turinčiu bendrą rinką, bendrą virtualią erdvę ir bendrą kultūrą, kita vertus, greta viso šio globalumo susvetimėjimas tik didėja. Socialinė praraja gilėja ir plečiasi, o ir ekonominės bei ekologinės problemos kasdien stiprėja. Kodėl?
Todėl, kad nepaisant tarpusavio ryšio ir tarpusavio priklausomybės mūsų socialinės ir ekonominės sistemos vis dar grindžiamos egoistiniais interesais. Ši prieštara, anot mokslininkų, ir sukelia visas tas krizes, kurias pastaraisiais metais išgyvena pasaulis. Puikus pavyzdys – finansininkų savanaudiškumas, už kurį šiandien moka ištisos tautos. Bet tai tik vienas iš daugybės panašių pavyzdžių.
Juk švietimo sistema turi rengti vaikus gyvenimui suaugusiųjų pasaulyje, kur pati paklausiausia prekė − šilti, draugiški ryšiai.
Mūsų tvirtu įsitikinimu, tikroji švietimo sistemos užduotis šiandien − ne perduoti žinias, o suteikti vaikams socialinius įgūdžius, kurie padėtų jiems įveikti visuomenės susiskaidymą, įtarumą ir nepasitikėjimą. Kad parengtume vaikus gyvenimui globaliame pasaulyje, turime paaiškinti jiems, kodėl tikrovė tokia ir kaip ją pakeisti į gerąją pusę.
Pagal integralių ugdymo principų metodiką vaikus galima auklėti, lavinti nuo gimimo (ir netgi nėštumo metu) iki brandos. Pagal ją ugdomas vaikas išmoksta taisykles, leidžiančias įgyti sėkmę tiesiog akyse besikeičiančiame pasaulyje. O taisyklės paprastos: bendradarbiavimas, šilti, nuoširdūs santykiai su bičiuliais, tėvais bei mokytojais, vienybė ir tarpusavio sąveika. Pamažu vaikas mokosi, kaip rūpintis kitais, kaip suprasti kitų žmonių požiūrius, kaip atsižvelgti į jų poreikius. Dar daugiau, taip jis išmoksta žvelgti į save iš šalies, įsisąmoninti savo polėkius ir juos valdyti. Jis pažįsta pats save, tampa tikru psichologu. Ir tada jo savitumas natūraliai atsiskleidžia − ne kitų sąskaita, o kitų labui.
Bet visų svarbiausia, kad tirdamas tarp mūsų esančius tarpusavio ryšius, vaikas supranta, jog gilesniąja prasme visi esame viena šeima, ir kaip jos nariai turime išmokti gyventi drauge. Kai tai pavyksta realizuoti kontrolinėse grupėse, kai vaikams, tėvams ir mokytojams pavyksta apčiuopti šį momentą, visi jaučia pakilimą, pasitenkinimą, kurio žodžiais nenusakysi.
„O kaipgi mokslai?“ − paklausite jūs. − „Kur gi mokykliniai dalykai, vadovėliai, sąsiuviniai?“ Savaime suprantama, jog visa tai yra. Tačiau, kaip sužinosite vėliau, visa tai suteikia vaikams kur kas daugiau džiaugsmo: dėl žaidimų, ekskursijų, jaunesniųjų draugų mokymo, dėl bendrų dinamiškų užsiėmimų, atveriančių, kaip susiję visi dabar tiriami reiškiniai. Kaip matome iš tyrimų, atsiliepimų ir mūsų asmeninės patirties dirbant su vaikais, mokytojais ir tėvais iš skirtingų visuomenės sluoksnių, integralūs ugdymo principai ne tik teigiamai veikia vaikų savijautą bei santykius su aplinkiniais, bet ir pagerina jų pažangumą.
„Norėdami į gerąją pusę pakeisti visuomenės veidą ir atkurti tarpusavio pasitikėjimą, privalome pradėti nuo mokyklinio suolo, jeigu ne anksčiau,“ − rašo laikraštyje „Financial times“ lordas Richardas Layardas, Londono ekonomikos mokyklos dėstytojas, Ekonominio vystymosi centro įkūrėjas ir vadovas. „Ištaisyti pasaulį reiškia ištaisyti ugdymo sistemą“ − rašė didis pedagogas Januszas Korczakas. Kokie jie teisūs...
Mūsų vaikai ir patys taps ateities kartos auklėtojais. Jeigu suteiksime jiems tinkamą auklėjimą, grįstą tomis pamokomis, kurias jau šiandien galime išmokti iš esamų krizių, mums pavyks sustabdyti ritimąsi žemyn ir užtikrinti žmonijos ateitį. Todėl ir ėmėmės aprašyti integralius ugdymo principus. Vaikams būtina nutiesti patikimą kelią, kuriuo jie eis su džiaugsmu ir sukurs meile ir abipuse atjauta grįstus tarpusavio santykius. Ši mintis skambės visuose knygos skyriuose.
Ši ištrauka - iš knygos „Laiminga vaikystė: ugdyk kitaip“ skyriaus „Žaidimų knyga“.
