Tokių vaizdų pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime. Vieniems tai sukelia pasibjaurėjimą, kitiems pabunda užuojauta.
Kauno jaunimo narkologijos pagalbos centro vadovė, medicinos psichologė Aina Adomaitytė yra mačiusi daug į bėdą įklimpusių jaunų žmonių. Specialistė pabrėžia, kad narkotikus ar alkoholį vartojantis vaikas yra visos šeimos liga.
Priežasčių pradėti - gausybė
Kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė, kurią supa skirtinga socialinė aplinka, daranti nevienodą įtaką. Todėl, A. Adomaitytės teigimu, tiesiog negalima išskirti kelių pagrindinių priežasčių, lemiančių priklausomybių atsiradimą.
Vienus vaikus neteisinga kryptimi gali nuvesti per didelis tėvų dėmesys ir kontrolė, kitus, atvirkščiai, per mažas dėmesys ir per didelis pasitikėjimas. Ne naujiena ir tai, kad priklausomybė gali atsirasti ir dėl neigiamos draugų įtakos.
Jaunimo pagalbos centre dirbanti psichologė pažymi, kad paauglių alkoholio, rūkalų ar narkotikų vartojimą vis dažniau lemia tėvų emigracija.
„Kartais seneliai vaiką prižiūri net labiau negu tėvai, tačiau lemiamą vaidmenį čia suvaidina pasikeitusi šeimos situacija. Kad ir kur tėvai bebūtų, jie vaikams yra didžiausias autoritetas, saugumas, ir po jų išvažiavimo rizikingas vaiko elgesys tampa pagalbos šauksmu, kad kažkas negerai“, – teigia centro vadovė.
Jauniausias į Kauno jaunimo narkologijos pagalbos centrą atvestas vaikas buvo vos vienuolikos. Specialistai išsiaiškino, kad vartodamas alkoholį vaikas taip išreiškia skausmą dėl tėvo, kuris išvyko svetur.
„Tėvas išvyko į užsienį, ir vaikas pradėjo svaigintis alkoholiu. Iš pradžių gėrė po nedaug. Bet to nedidelio kiekio ir tereikėjo. Negalima sakyti, kad tai buvo priklausomybė, greičiau tai buvo labai ryškus pagalbos šauksmas, nenorėjimas bendrauti su mama, nesugebėjimas susitaikyti su situacija, kad neliko tėčio. Kiekvieną sykį jis prisigerdavo prieš mamai grįžtant - taip jis bausdavo ir mamą, ir save“, – pasakoja A. Adomaitytė.
Priklausomybės - įvairios
Į pagalbos centrą besikreipiančių jaunuolių amžius prasideda maždaug nuo 13–14 metų. Dėl priklausomybės kompiuteriniams žaidimams, trumposioms žinutėms ar internetiniams pokalbiams pagalbos pradeda prašyti ir aštuonmečių, vienuolikmečių tėvai.
Dažnai pasitaiko atvejų, kad paaugliai iškart turi kelias priklausomybes. Pagalbos centro vadovės teigimu, visa tai įvyksta palaipsniui: „Prasideda nuo cigarečių, paskui „dėl pramogos“ pradedama vartoti alkoholį, galiausiai - narkotikus.“
Pasak psichologės, dar prieš pusantrų metų daugiausia jaunų žmonių į pagalbos centrą kreipdavosi dėl priklausomybės nuo alkoholio. Per praėjusius metus ši tendencija pasikeitė, dabar vis dažniau pagalbos prašoma dėl lošimų. Tai stebina.
Juk į lošimo namus jaunuoliai iki 21 metų tiesiog neįleidžiami. Paaugliai įklimpsta ne prie ruletės ar kortų stalo. A. Adomaitytė atskleidžia, kad priklausomybė atsiranda, kai vaikai susivilioja galimybe pastatyti pinigų už mėgstamą komandą lažybų punkte arba internete.
Pagalbos centre dirbančiai psichologei tenka susidurti ir su itin retomis priklausomybėmis. Vienas iš tokių atvejų – liguistas paauglių potraukis tatuiruotėms. Pasak psichologės, įdomiausia tai, kad dėl šių problemų kreipėsi ne blogų, asocialių šeimų vaikai, kaip galbūt dauguma yra linkę manyti, bet puikiai besimokantys vaikai su labai aukštu intelekto koeficientu.
Retkarčiais pasitaiko priklausomybių nuo internetinio apsipirkimo. Tėvai savo atžaloms gana anksti leidžia naudotis banko kortelėmis, tačiau kartais toks pernelyg didelis pasitikėjimas virsta pirkimo manija, kuomet tampa nebesvarbu, ką pirkti, svarbu - pirkti.
„Merginoms būna svarbus ne pats daiktas, bet tai, kad gali jį įsigyti, ir ta emocija nusipirkus. Paskui pasirodo, kad nusiperka kelis panašius daiktus, tie rūbai visai nenešiojami, jie padedami. Būna, kad net siuntinio nelaukiama, pats vaikas net neina pasiimti į paštą tos prekės“, – dėsto pagalbos centro vadovė.
Kad pasveiktų – svarbi tėvų parama
Būna atvejų, kai į pagalbos centrą atvestas jaunuolis visai neturi priklausomybės, tačiau tėvai į bet kokią smulkmeną reaguoja paranojiškai ir nuolat priešgyniauja. Anot A. Adomaitytės, bet kokią priklausomybę galima atpažinti iš pasikeitusio, jaunuoliui nebūdingo elgesio.
Jei vis dėlto vaikas turi priklausomybę, svarbiausia jį motyvuoti gydytis. Tai sudėtinga užduotis Jaunimo narkologijos pagalbos centro darbuotojams. Tačiau vien vaikų motyvacijos neužtenka. Tėvai dažnai nesuvokia, kad vaikui reikalinga ne tik specialistų, bet ir artimųjų pagalba.
Pasak psichologės, didelė tėvų klaida ta, kad susidūrę su vaikų priklausomybėmis mėgina rasti kompromisą. Pavyzdžiui, kad tėvai leidžia paaugliui rūkyti ir išgerti, tik uždraudžia vartoti narkotines medžiagas.
„Pavyzdžiui, paauglys yra priklausomas nuo marihuanos. Tėvai ją rūkyti uždraudžia, bet toliau toleruoja ir leidžia gerti alkoholį. Taip elgtis negalima. Išgėręs paauglys atsipalaiduoja, protas ir savikontrolė išsijungia, tada natūraliai, jeigu jau yra priklausomybė, užsigeidžiama ir „žolytės“ parūkyti“, – aiškina pagalbos centro vadovė.
Dažnai pasitaiko, kad tėvai, supratę, jog vaikas turi priklausomybę, nori šią problemą išspręsti greitai, įsivaizduodami, kad viena stebuklinga piliulė panaikins bet kokius žalingus įpročius.
„Tėvai į savo vaikus dažniausiai žiūri kaip į televizorių ar kitokį daiktą. Sugedo - nuvežu, priduodu, sutaiso, atsiimu. Sutinka sumokėti, nesvarbu, kiek tai kainuotų, bet situacija turi būti išspręsta“, – pasakoja psichologė.
Susidūrę su vaiko priklausomybėmis, tėvai turi suvokti, kad serga visa šeima - spręsti šią problemą reikia bendromis jėgomis. Pasak pagalbos centro vadovės, tam, kad žmogus gerai jaustųsi, reikalinga gera socialinė aplinka, fizinė ir psichologinė sveikata.
A. Adomaitytė pastebi, kad tėvai per konsultacijas kartais ima rėkti ir žeminti vaiką, nekreipdami dėmesio į svetimus žmones. „Jie įsivaizduoja, tad šaukimas ir bausmės yra efektyvi auklėjimo priemonė, kuri paskatins gydytis. Tačiau toks „auklėjimas“ norimų rezultatų tikrai neduos, tik dar labiau sustiprins polinkį į priklausomybę“, - patirtimi dalijasi pašnekovė.
Atsitinka ir taip, kad tėvai, siekdami išsaugoti savo šeimos reputaciją, vaikus nuo priklausomybių imasi gelbėti patys. Jie uždaro savo atžalas namuose, maksimaliai apriboja, visur eina kartu, tačiau, anot psichologės, toks elgesys duoda labai trumpalaikį efektą - vos pajutęs laisvę, paauglys atsiima su kaupu.
„Turi būti kompleksinė pagalba. Reikia bendrauti su mokyklomis, namuose prižiūrėti vaiką, įtraukti artimus draugus, nes dažnai būna taip, kad vaikas kvaišalus vartoja su savo geriausiais draugais arba su tais, kurie atsirado svaiginantis. Būna atvejų, kai tėvai atsisako dalyvauti konsultacijose - juk priklausomas yra vaikas. Jiems nesvarbu, kad jis gyvena jų šeimoje, kad galbūt kažkoks jų elgesys paskatino vaiką svaigintis, galbūt jie laiku nepamatė tokio rizikingo atžalos elgesio pradžios. Tėvai išties dar nebūna pasiruošę sveikti, jie nori, kad kažkas išspręstų jų problemas, vengia spręsti patys“, – pasakoja Jaunimo narkologijos pagalbos centro vadovė.
Būtina prisiimti atsakomybę
Greitas gyvenimo tempas, noras pakilti karjeros laiptais, siekis parnešti šeimai kuo daugiau pinigų įsivaizduojant, kad tik pilna piniginė suteikia laimę, dažnai lemia tai, kad tėvai atsakomybę už savo vaikus perleidžia mokyklai. Tačiau, pasak psichologės, būtent tėvai turi vykdyti pirminę prevenciją, nes pagalbos centrų specialistai negali prieiti prie kiekvieno vaiko ar kiekvienos klasės.
Jaunimo pagalbos centro vadovė pataria nebijoti bet kokioje situacijoje kalbėtis apie įvairias priklausomybes: „Vaikai žiūri filmus, kuriuose daugybė netiesioginės reklamos, rūkymo, gėrimo. Kalbėk, diskutuok: kodėl tai daro? Kaip vartojimas keičia mano elgesį? Ar be to negaliu, ką galiu daryti kitaip?“
Daugelis tėvų laisvą laiką su vaikais praleidžia sėdėdami prie televizoriaus. Tai, pasak A. Adomaitytės, gali tapti puikia proga diskusijai, tačiau dažniausiai tėvai tokių situacijų neišnaudoja. „Kodėl mes aptarinėjam filmų scenarijus, bet iš jų nepasirenkam tų dalykų, kas jau yra paduota?“ – svarsto psichologė.
Vis dėlto neužtenka vien kalbėtis, reikia ir mokėti tinkamai priimti iš vaikų gautą informaciją. Jiems papasakojus apie netinkamą bendramokslių ir draugų elgesį tėvai neklausia, kodėl pastarieji taip daro, bet dažnai įspėja vaiką to nekartoti, grasina bausmėmis.
Tokia tėvų reakcija neduoda gerų rezultatų, vaikai užsidaro, supranta, kad su tėvais apie tai diskutuoti negali.
„Jeigu vaikai negali pasikalbėti su tėvais, jie kalba tarp savęs. Jauno žmogaus prigimtyje yra toks noras su kažkuo kalbėtis, jie turi tartis ir tai daro su draugais. Gerai, jei draugai bus motyvuoti sveikesniam gyvenimui. O jeigu ne? Tuomet jie įtikinės, kad nieko čia baisaus, kad draugų tėvai susitaikė su jų rūkymu, nebijok ir tavo susitaikys. Kokie draugai, kokioje aplinkoje vaikas bus, taip ta aplinka jį gali ir ugdyti“, – sako psichologė.
Vaikai iš tėvų perima išmoktus elgesio modelius, jie mato geriančius ar rūkančius tėvus ir ilgainiui pradeda tokį elgesį suvokti kaip normą.
Psichologės manymu, rūkydami ar vartodami alkoholį tėvai neturi slėptis. Suaugusieji turi paaiškinti, kodėl vaikas neturėtų daryti to paties: „Vaikams yra daug negalimų dalykų, mes neleidžiame žaisti su degtukais, bet paaiškiname, kodėl namuose žvakę uždega mama ar tėtis, o vaikams to padaryti negalima. Tiesiog mūsų gyvenime yra daug dalykų, ką mes leidžiame tam tikru gyvenimo tarpsniu, tėvai tą sugeba paaiškinti. O dėl priklausomybių yra tiesiog pasakoma, kad negalima ir viskas, arba jeigu tą darysi, tai gausi į kailį.“
Pasak A. Adomaitytės, negebėdami paaiškinti ar išsisukinėdami nuo atsakymų tėvai išprovokuoja visa tai išbandyti patiems. „Jei aš vaikui pasakysiu: „Nelipk, nes nugriūsi“, tai iš tikro norisi užlipti ir pabandyti, ar tikrai nugriūsiu, ar ne. Galiausiai galbūt vaikui reikia užlipti ir parodyti, kad jis nenugrius. O kai pabandoma pasakyti arba paaiškinama, paieškoma būdų, kaip tą vietą pereiti užlipus ir nenukritus, tada vaikas jaučiasi daug drąsiau ir jam jau nebėra tikslo bandyti tai daryti“, – argumentuoja psichologė.
Gali padėti kiekvienas
Pasak Jaunimo pagalbos centro vadovės A. Adomaitytės, gyvu savo pavyzdžiu kiekvienas iš mūsų galime paskatinti jaunus žmones gyventi be svaigalų, cigarečių ar kitų priklausomybės formų. Tam nereikia didelių pastangų: „Jei aš pati esu nevartojanti ir man patinka blaivi būsena, galima pasakyti, kodėl man tai patinka, kodėl man nereikia alkoholio ar kitų priemonių nuotaikai pakelti.“
Vyresni žmonės, pamatę viešose vietose besisvaiginantį jaunimą, dažnai juos aprėkia, kaltina, bando pažeminti. O toks jų elgesys neduoda jokių teigiamų rezultatų, priešingai – ugdo agresiją ir norą pasipriešinti. Tad jei jau kilo noras paauklėti gatvėje ar parke sutiktus vaikus, reikėtų tai daryti teisingai.
„Reikia rasti būdų, kaip tai padaryti nežeminant, nekaltinant, nešaukiant. Galima paklausti atviru klausimu, tarkim: „Ką jums duoda rūkymas?“ Tam, kad jie patys sau atsakytų, nes dažniausiai vaikai turi tuos teisingus atsakymus.
Mes kiekvienas esame pakankamai savimi užsiėmęs, turime daug blogų patirčių, bet nepamokslaukime 20-mečiui, aiškinkime tam, kurio patys dar nebijome. Jei galvojat, kad jūsų pasakymas, sureagavimas praeinant pro šalį nepakenks, kodėl jums to nepasakius?“ – ragina Jaunimo pagalbos centro vadovė.
