Pripažinkite, kartais labai smagu atsiversti laikraštį, įsijungti televizorių ar atsidaryti interneto naujienų svetainę ir pažiūrėti, į kokią naują skandalingą istoriją įsivėlė kuri nors mūsų pramogų pasaulio „žvaigždutė“. Vienu metu antraštės tiesiog mirgėte mirgėdavo nuo įvairių žodžio „skandalingas“ formų. O ką jau bekalbėti apie nesibaigiančius komentarus internete, siekiančius sutrypti kieno nors nuomonę ar pasidžiaugti kieno nors nelaime.
Kito nesėkmė padidina jūsų šansus laimėti
Žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, piktdžiuga yra natūralus ir net naudingas jausmas – kito asmens nesėkmė suteikia progą geriau pasirodyti mums patiems. Slaptą mėgavimąsi kito nesėkme žmonės jautė nuo seniausių laikų. Pirmykštėje visuomenėje faktas, kad konkurentas susilaužė koją, tik suteikdavo daugiau galimybių sumedžioti mamutą ar suvilioti norimą moterį. Taigi aplinkinių nelaimė dažnai reikšdavo sėkmę mums.
Kaip socialinės būtybės, žmonės praleidžia nemažai laiko ir išeikvoja daug energijos vertindami savo vietą visuomeninėje hierarchijoje. Apie save ir kitus sprendžiame pagal asmenines savybes, pasiekimus ar turtą – ir nors socialinis vertinimas gali būti puiki motyvacinė priemonė siekti kažko daugiau, jis taip pat gali sukelti ir pavydą, kuris savo ruožtu gali turėti teigiamų ir neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, Petrui įsigijus naują automobilį, vienas jo draugas gali pradėti daugiau dirbti, kad užsidirbtų pinigų ir galėtų įsigyti ne prastesnį, o kitas draugas gali nedaryti nieko, tačiau slapta apsidžiaugti, kai Petrui šį automobilį pavagia.
Piktdžiugos jausmą tyrinėjantys mokslininkai nustatė, kad šis slaptas mėgavimasis kito asmens nelaime turi biologinį pagrindą ir smegenyse yra registruojamas kaip skaniems pietums prilygstantis malonumo pojūtis. Japonų mokslininkai atliko tyrimą: 19 savanorių skaitė tekstus apie išgalvotų asmenų sėkmes ir nesėkmes, o jų smegenų veikla buvo matuojama funkciniu magnetiniu rezonansu. Nustatyta, kad tuo metu, kai tiriamieji teigė jaučiantys pavydą, suaktyvėdavo už fizinio skausmo suvokimą atsakinga smegenų dalis, o tai leido daryti išvadą, kad pavydas sukelia nemalonius jausmas. O piktdžiuga suaktyvindavo už malonumą atsakingą smegenų dalį. Tiriamieji jausdavo mažiausiai skausmo skaitydami apie žmonių, kuriems jie pavydėjo, nelaimes. Ir, priešingai, daugiausiai skausmo jautė tada, kai jiems sekėsi.
Atkuria savivertę
Ar visi vienodai džiaugiasi kitų nelaime? Mokslininkai nustatė, kad piktdžiuga būdingiausia žemesnės savivertės asmenims, nes jie jaučia didesnę grėsmę ir konkurenciją. Tokiems žmonėms malonu matyti kitų nesėkmes, nes jos tarsi signalizuoja, kad ir kiti asmenys nėra tobuli. Manoma, kad kuo žemesnė žmogaus savivertė, tuo daugiau piktdžiugos jis jaučia.
Piktdžiuga yra viena iš savybių, priskiriamų nuo įvairių priklausomybių kenčiantiems asmenims. Nuo narkotikų ar alkoholio priklausantys žmonės dažnai jaučia pagundas įveikusių asmenų grėsmę ir džiaugiasi, kai jie vėl suklumpa. Kitų sėkmė primena jų gyvenimo nuosmukį ir kitų pranašumą, tačiau šiems vėl sugrįžus prie priklausomybės objekto, jaučiasi ne ką prastesni. Piktdžiuga yra viena iš priežasčių, dėl ko nuo alkoholio ar narkotikų priklausomybės sveikstantiems asmenims nerekomenduojama bendrauti su buvusiais draugais, su kuriais jie gerdavo ar vartodavo narkotikus. Labai tikėtina, kad šie draugai norės, kad sveikstančiam žmogui nepasisektų, ir gali netgi bandyti tai įgyvendinti, pavyzdžiui, įkalbinėdami jį grįžti prie seno gyvenimo būdo.
Piktdžiugą sustiprina bendraminčiai
Būdami vieni žmonės stengiasi slopinti savo neigiamus jausmus – įskaitant ir piktdžiugą, o štai būdami su bendraminčių grupe jie juos lengviau reiškia, žinodami, kad grupė tam pritaria ir panašiai mano. Bendrumo, lojalumo ir kitų paramos jausmas skatina drąsiau reikšti savo emocijas ir netgi jas sustiprina. Kaip rodo tyrimai, grupinė piktdžiuga – komandos sirgalių, politinių partijų atstovų ir pan. – yra stipresnė nei pavienių asmenų ir net gali nulemti priešiškus susirėmimus, skatinančius neigiamą nusistatymą ir žiaurumą kitų grupių atžvilgiu.
Wilco van Dijk su kolegomis atliko tyrimą, kuriame pavieniai asmenys ir dviejų asmenų grupės žaidė žaidimą. Tiriamieji turėjo nuspręsti, kur padėti gautus pinigus – pasilikti sau ar jais pasidalyti su kitais žaidėjais. Po kurio laiko jie galėjo nurodyti, kurį žmogų ar komandą norėtų pašalinti iš žaidimo. Paaiškėjo, kad grupės buvo mažiau linkusios dalytis pinigais nei pavieniai asmenys, o dalyviai jautė didesnį malonumą išbalsuodami grupes nei atskirus žmones. Tyrėjų teigimu, piktdžiugą įprastai sukelia konkurencingumo jausmas, o grupės tarpusavyje konkuruoja labiau nei pavieniai individai. Grupėje esantys asmenys papildo vienas kitą – jie tarsi perima vienas kito emocijas, skatina vienas kitą ir taip dar labiau sustiprina savo norą laimėti ir sutriuškinti varžovus.
Toli ieškoti grupinės piktdžiugos pavyzdžių nereikia. Pagalvokime kad ir apie amžinąją priešpriešą tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ sirgalių. Šios komandos gali net nežaisti tarpusavyje, tačiau vienai iš jų pralaimėjus, kitos komandos gerbėjai šokinės iš džiaugsmo ir pripildys interneto erdvę komentarų „taip jiems ir reikia“, „dar per mažai gavo“ ir pan. Dažniausiai tokie piktdžiugos pasireiškimai baigiasi ramiai: pasidžiaugiau, kad mano amžinųjų priešų komanda pralaimėjo, išvadinau juos nevėkšlomis ir laimingas nuėjau miegoti. Tačiau kartais mėgavimasis kito nesėkme gali peraugti ir į smurtą, kai džiaugsmo dėl to, kad kažkam nepasisekė, nebeužtenka – norisi dar kaip nors jį įskaudinti.
Kai prasilenkiama su logika
Kai kurie žmonės taip stipriai susitapatina su savo grupėmis, kad gali jausti piktdžiugą net tais atvejais, kai susiklosčiusi situacija yra nenaudinga ne tik visuomenei, bet ir jiems patiems. Pavyzdžiui, įsismarkavus 2009 metų ekonominei krizei, pasaulio ekonomikos forume Davose kai kurios šalys neslėpdamos demonstravo piktdžiugą, kad Jungtinės Valstijos taip pat susidūrė su daugybe problemų. Joms daug mažiau rūpėjo savos ekonominės bėdos nei tai, kad Jungtinės Valstijos, kurios taip gyrėsi savo bankais, savo sukurta rizikos valdymo sistema, išgyveno tokį patį nuosmukį, kaip ir visos likusios šalys.
Šį reiškinį taip pat tyrė ir JAV mokslininkai, kurie paprašė studentų užpildyti anketas apie jų politines pažiūras, o vėliau lygino jas su studentų reakcija į įvairias politines ir valstybines nelaimes. Mokslininkai nustatė, kad demokratų partiją palaikantys studentai jautė slaptą pasitenkinimą skaitydami straipsnius apie JAV karių žūtis užsienyje bei ekonominį nuosmukį. Jiems nebuvo taip svarbu, ar objektyviai vertinant šie įvykiai yra geri, ar blogi. Daug svarbiau buvo tai, kad jie galėjo pakenkti priešininkų (respublikonų), ir būti naudingi savo (demokratų) partijai. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad studentai, kurie labiausiai rėmė demokratų partiją, jautė didžiausią piktdžiugą dėl ekonominio nuosmukio ir žuvusių karių, nes, pasak mokslininkų, jiems atrodė, kad visi šie įvykiai turi ir teigiamą pusę.
Ieškome pasiteisinimų
Neretai jausdami piktdžiugą dėl kitų nelaimių žmonės bando rasti pasiteisinimą. Tai vyksta bandant savo priešininkui primesti įvairias neigiamas savybes, kurios leistų pasijusti teisiems džiaugiantis, kad priešininkui nesiseka. Juk blogam žmogui turi baigtis blogai?
„Pati savaime piktdžiuga nėra bloga, tačiau pavojų kelia tai, kuo ji pavirsta“, – teigia Konektikuto universiteto socialinis psichologas Colin W. Leach. Jis paprašė 119 Olandijos studentų atsakyti į anketos klausimus, tarp kurių buvo ir klausimai apie jų požiūrį į įvairių tautybių žmones. Vėliau tiriamiesiems buvo pateikta straipsnių apie futbolo čempionatą, kuriame Olandijos komanda pateko į pusfinalį, o jų amžini varžovai – Vokietijos futbolininkai – iškrito aštuntfinalyje. Studentai turėjo papasakoti, kaip jautėsi dėl Vokietijos pralaimėjimo, ir atsakyti, ar vokiečių tautai priskirtų tokias teigiamas ir neigiamas savybes, kaip stiprybė, atkaklumas, nemandagumas ir arogancija. Nors mokslininkai nenustatė ryšio tarp tiriamųjų jaučiamo piktdžiugos jausmo dėl Vokietijos prasto pasirodymo futbolo čempionate ir jų požiūrio į vokiečių tautą, pastebėta, kad daugiau piktdžiugos jautę studentai buvo labiau linkę vokiečiams priskirti neigiamus būdo bruožus. Mokslininkas šiuos rezultatus grindė studentų noru rasti pateisinimą jaučiamai piktdžiugai.
Emocijos, kurias vienos grupės jaučia kitoms, pasirodė esančios tokios stiprios, kad Leach ir Spears darė prielaidą, kad piktdžiugos jausmas gali būti svarbus grupinių konfliktų, tokių kaip holokaustas ar Ruandos genocidas, veiksnys. Hitlerio valdymo metu naciai, skatindami neapykantą žydams, teigė, kad šie aktyviai skatina kultūrinį, moralinį nuosmukį ir homoseksualumą. Hitleris kaltino žydus dėl Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare ir dėl ekonominių Vokietijos problemų, ypač didžiosios depresijos. Neapykanta žydams skatino žmonių piktdžiugą. Net ir tie asmenys, kurie niekada nepakeltų rankos prieš kitą, nieko nedarė, kad pasipriešintų holokaustui ir padėtų žydų tautos atstovams. Vien Lietuvoje buvo sunaikinta 192 tūkstančiai žydų.
Pasak Leach, piktdžiugiškai kitos grupės atžvilgiu nusiteikę žmonės yra linkę prikurti dar daugiau neigiamų stereotipų apie savo priešininkus, o tai skatina diskriminaciją ir neapykantą. Pasyvūs stebėtojai, slapta besimėgaujantys kitos grupės persekiojimu, vėliau, pasitaikius palankiai progai, gali patys tapti persekiotojais. Būtent tuo ir pasinaudojo Hitlerio šalininkai, Ruandos kareiviai ir kiti ekstremistai bei teroristai, siekdami susidoroti su priešininkais ir verbuodami naujus narius į savo gretas. Mokslininko teigimu, žiaurių grupuočių nariai gali būti tiesiog labai geri socialiniai psichologai su puikia intuicija.
Savo tyrimu Leach ir Spears tikisi paskatinti žmones drąsiau kalbėti apie jaučiamą piktdžiugą ir užkirsti kelią jos išvešėjimui ir tokių įvykių, kaip Ruandos genocidas, pasikartojimui. Džiaugsmas dėl kitų nelaimės yra labai subtilus jausmas, tačiau jis gali peraugti į kur kas stipresnes ir žalingesnes emocijas ir tapti pirmu žingsniu labai slidžiu keliu.
