Žavesiu apdovanotą, moterų dėmesio nestokojantį geidžiamiausiu Holivudo vienišiumi tituluojamą George’ą Clooney (51 m.) vis dažniau užklumpa apmąstymai.
Gražuolis susimąsto apie nenumaldomai artėjančią senatvę.
„Neseniai dar kartą pažiūrėjęs kino juostą „Viskas ore!” pamaniau: „Vaje, šis žilaplaukis tipas – tai aš? Filmuose visada esu be makiažo ir tai pradeda matytis”, – pasakoja kino žvaigždė.
G. Clooney – ne vienintelis Holivudo aktorius, susimąstantis apie išvaizdos pokyčius. Jo kolega Bradas Pittas (49 m.) po poros metų ketina atsisveikinti su aktoryste. Žvaigždė teigia, kad darbuosis anapus ekrano: režisuos, rašys kino scenarijus.
Ar tai žodžiais išreikšta vidutinio amžiaus krizė? Metas, kai atsisveikinama su gyvenimo žydėjimu ir įžengiama į lėtą, bet nenumaldomą senėjimo procesą?
Akivaizdu, kad kino žvaigždės G.Clooney ir B.Pittas mano ne taip. Jie naująjį savo gyvenimo periodą suvokia kaip iššūkį – jie nutarė pasinaudoti jo pranašumais.
Antroji gyvenimo pusė turi daugybę pranašumų prieš jaunystę, ir tai galioja ne tik Holivudo gražuoliams. Šią tiesą patvirtina daugybė sociologų, psichologų, ekonomistų ir neurologų studijų.
Daug metų vyravęs įsitikinimas, kad po keturiasdešimtmečio vis dar kopiama į kalną, – klaidingas. Daugelio žmonių, įpusėjusių penktąją dešimtį, gyvenimo kelyje laukia posūkis į geresnę pusę.
Taip, didėjant pilvo apimčiai proporcingai silpnėja trumpalaikė atmintis. Bet už tai atsilyginama tuo, ko daugelis siekia: laime ir padidėjusiu pasitenkinimo jausmu.
Amerikiečio psichologo Arthuro Stone’o vadovaujama komanda, tyrinėjusi senėjimo procesą, iki mažiausių smulkmenų gilinosi į žmogaus emocinės būsenos ir jausmų pokyčius.
Mokslininkai apklausė daugiau kaip 340 tūkstančių 18–85 metų amerikiečių. Tyrėjus domino jų emocinė savijauta. Jie ne tik norėjo žinoti, kokius jausmus jie patiria – pasitenkinimą, stresą, suirzimą ar liūdesį, bet ir kaip jie vertina prieš tai buvusią dieną.
Rezultatai apstulbino. Bendra savijauta, kaip nustatė specialistai, iki 40 metų nuolat blogėja. Viršų ima tokie veiksniai kaip įniršis ir stresas.
O įpusėjus penktąją dešimtį, šie neigiami jausmai nebėra taip ryškiai išreikšti, ir nuotaikos barometras kyla aukštyn.
Prie panašios išvados priėjo ir amerikietis Peteris Ubelis, tyrinėjantis jausmus, susijusius su senėjimu. „Mes žengiame per gyvenimą vis labiau pasitikėdami savimi, tampame išmintingesni, todėl jaučiamės geriau”, – sako P.Ubelis.
Daugelis studijų rodo, kad per 40 metų peržengę žmonės tampa laimingesni, net jei jų sveikata silpnėja. Tokį pokytį lemia įvairios priežastys, prie kurių galima priskirti stabilius socialinius santykius ir sukauptą turtą.
Netikinčius brandos privalumais P.Ubelis ragina bent dešimt minučių per televiziją pažiūrėti kokį nors realybės šou.
„Taip prisiminsite, kokie buvote tuomet, kai jums buvo dvidešimt – tuomet mažiausia nuoskauda ar užgauliojimas „parklupdydavo” trims dienoms, o elgesys primindavo, vaizdžiai sakant, važinėjimąsi amerikietiškaisiais kalneliais”, – sako P.Ubelis.
Vokiečių gerontologas Paulis B.Baltesas atkreipia dėmesį į sukauptą žinių lobyną, kuris metams bėgant vis gausėja.
Tai leidžia problemas, ypač profesinius dalykus, spręsti veiksmingai.
Jaunesni žmonės, žinoma, turi pranašumą: jie gali greitai suvokti žinias, bet jiems trūksta orientacijos.
Vis daugiau pripažįstama, kad profesinė patirtis dažnai vertingesnė nei jaunatviškas nutrūktgalviškumas.
Nobelio premijos laureatai, kaip rodo naujausias tyrimas, šio apdovanojimo vertus darbus paskelbia jau po savo 45-ojo gimtadienio. Beje, ir verslininkai sėkmingai pradeda verslą būdami ne tokie jau jauni, kaip rodo garsiosios „Facebook” ar „Google” atsiradimo istorijos.
Tipiškas technologijų bendrovės kūrėjas Amerikoje yra įpusėjęs penktąją dešimtį ir turi didesnę tikimybę išsilaikyti rinkoje nei tas, kuris į naują verslo sritį įžengia būdamas studentiško amžiaus.
Keturi bičiuliai – teisininkas, medikas, profsąjungų darbuotojas, žurnalistas – jau įpusėjo penktąjį dešimtmetį.
Jie kartu studijavo universitete, leisdavosi į naktines šėliones, mėgavosi alkoholiu, ginčydavosi ir vėl susitaikydavo.
Dabar jie susitinka tik kartą per metus. Pasisėdėjimai trunka nebe taip ilgai. Kadaise jie šėldavo iki paryčių, o dabar visi yra sukūrę šeimas, turi nuolatinį darbą ir pareigas.
Bet vienu požiūriu – kas kadaise pasitaikydavo retai – sutaria: jiems puikiai sekasi, svarbiausi gyvenimo sprendimai priimti, sukurta šeima ir bendrovės, pastatyti namai, o jei ne – to sąmoningai atsisakyta.
„Dabar galiu kartais „atsilošti” už tai, ko negalėjau gauti anksčiau”, – sako medikas. Jis įsigijo visureigį „Land Rover” ir jam visai nesvarbu, kad kiti raukosi, jog šis monstras ryja daug degalų.
Sulaukęs vidutinio amžiaus žmogus labiau atsipalaidavęs žvelgia į iššūkius – savarankiškiau, labiau pasitikėdamas savimi. Dabartinė keturiasdešimtmečių–penkiasdešimtmečių karta atsainiai žvelgia į senėjimo iššūkius ir suvokia, kad šis procesas suteikia daugiau malonumo nei užkrauna naštos.
„Tokio amžiaus žmogus dar jaunas, bet jau patyręs. Ne visada jis pasielgia išmintingai, bet jau moka atsirinkti”, – rašo žurnalistės Heike Blumner ir Jackie Thomae knygoje „Let’s Face It” („Priimkite tai”).
Pasak autorių, tuo metu prityla vidinis balsas, jaunystėje nuolat nedavęs ramybės: „Tu ką nors praleisi!”
Rašydamos knygą žurnalistės pasikalbėjo su penkiasdešimčia biologų, psichologų, medikų, garsenybių, atšventusių keturiasdešimtmetį.
„Beveik nė vienas jų nenorėjo grįžti į laikus, kai žinojo ir galėjo daug mažiau”, – prie tokios išvados priėjo knygos autorės.
Pastovus draugų ratas, pasitenkinimas darbu, gerovė. Visa tai – veiksniai, paaiškinantys gyvenimo kokybės pokyčius. Stebėtina, kad šie pokyčiai neaplenkė skirtingų kultūrų šalių – tiek JAV, tiek Rytų Europos ar Azijos.
Gyvenimo gerovę, kaip paaiškėjo, lemia ne tiktai sociologiniai veiksniai.
Psichologė Marta Mather iš Kalifornijos universiteto tyrinėja amžiaus nulemtus galvos smegenų pokyčius – ji aiškinasi, ar tai turi įtakos žmogaus savijautai ir elgsenai.
Kartu su mokslininkų komanda atlikusi brangiai kainuojančius tyrimus M.Mather nustatė, kad sulaukus vidutinio amžiaus galvos smegenų struktūra iš tikrųjų stipriai pasikeičia. Pirmiausia – tam tikra smegenų dalis, vadinama migdoliniu kūnu, turinti įtakos emociniam gyvenimui.
Bėgant metams žmogus vis mažiau paklūsta negatyvių veiksnių poveikiui ir savo dėmesį vis dažniau nukreipia į pozityvius dalykus. Tiesa, šis ryšys dar nėra galutinai ištyrinėtas. Bet atrodo, kad galvos smegenys daro žmogų vis didesnį optimistą.
Be to, kaip rašo savo studijoje amerikietė mokslininkė Barbara Strauch, vis daugiau duomenų patvirtina: sulaukęs vidutinio amžiaus žmogus yra apsukresnis, gudresnis nei būdamas 20–30 metų.
Tokio amžiaus žmogaus smegenys ramiau reaguoja į jausmus ir informaciją. Jos tampa, vaizdžiai sakant, lankstesnės, drąsesnės.
„Metams bėgant galvos smegenų veikla nesilpsta, o priešingai – suaktyvėja, ir didesnė jos dalis skirta ne žinioms kaupti, kaip jaunystėje, o problemoms spręsti”, – sako B.Strauch.
Jos teigimu, spręsdamas problemas vidutinio amžiaus žmogus naudoja abu smegenų pusrutulius.
Tai suteikia galimybę greičiau užčiuopti problemos esmę, įvertinti situaciją ir priimti ne skubotus, o gerai pasvertus sprendimus.
Šį gebėjimą stiprina fizinė veikla.
„Jei nugrimztu į tingumą, nerangumą, nyksta ne tik mano raumenys, bet ir galvos smegenys”, – sako Miuncheno (Vokietija) galvos smegenų tyrėjas Ernstas Poppelis.
Fizinis aktyvumas – tai ir dvasinės ištvermės treniruotė. Neurologas Artas Krameris iš Ilinojaus (JAV) universiteto, vienas žymiausių šios srities specialistų, daugelyje studijų įrodė, kad nuolatinės ištvermę ugdančios sporto treniruotės padeda išlaikyti sveiką centrinę nervų sistemą ir ją sustiprinti.
Tad dar iš antikos laikų atkeliavęs posakis „Sveikame kūne – sveika siela” teisingas.
Skeptikai teigia, kad senėjimo nesustabdysi, o optimistai atšauna – šį procesą galima valdyti. Ir nebūtina pasitelkti plastikos chirurgo skalpelį.
Kartais jaunystės besivaikantys asmenys, tokie kaip buvęs Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi, atrodo veikiau kaip komiška figūra nei sektinas pavyzdys.
H.Blumner ir J.Thomae teigimu, nuostabu yra tai, kad gyvenime galima rasti ne vieną pavyzdį, kai su amžiumi žmonės tapo daug patrauklesni, įdomesni.
Kaip jiems tai pavyko? Paprastai. Jie suvokė, kad upės bėgimo nesustabdysi, tad stengėsi jį tik suvaldyti.
Parengė Ona Kacėnaitė („Gyvenimo būdas")
