Manhatane nuo priklausomybės ligų kenčiančius žmones konsultuojantis specialistas šią savaitę viešėjo Lietuvoje pakviestas savo bičiulio, garsaus menininko Ray Bartkaus.
J. Lissas „Lietuvos rytui” prisipažino, kad Niujorke po audros „Sandy” tvyro slogios nuotaikos, ir vylėsi, jog trumpos atostogos pirmą kartą matomoje Lietuvoje jam padės prasiblaškyti.
Paprašytas prisiminti tragiškus 2001-ųjų įvykius J. Lissas apsiniaukia. Kalba lėtai, darydamas ilgas pauzes, kad galėtų pagalvoti.
Niujorke tądien žuvo beveik 3 tūkstančiai žmonių. Panašią netektį per vieną dieną JAV patyrė tik 1941 metais – japonams užpuolus Perl Harboro karinę jūrų bazę.
Vietoj antplūdžio – tyla
– Kur jus užklupo žinia apie Pasaulio prekybos centro ataką? – paklausiau mūsų šalyje viešėjusio J. Lisso.
– Buvo rytas, ruošiausi eiti į darbą Niujorko presbiterionų ligoninėje. Kažkas man paskambino ir liepė įsijungti televizorių.
Tuo metu į pastatą buvo atsitrenkęs pirmasis lėktuvas. Viskas atrodė labai nerealu, tiesiog neįmanoma patikėti. Ir tuomet lėktuvas atsitrenkė į kitą pastatą. Tai atrodė dar nerealiau.
Pėsčiomis išėjau į darbą (ligoninė nuo Pasaulio prekybos centro buvo nutolusi 12–14 kilometrų. – Red.), ir tada pastatai griuvo. Mačiau, kaip pakilo dūmai.
Maždaug tuo metu buvau bepradedąs savo psichologijos magistro studijas ir Nudegimų skyriuje drauge su gydytojų bei tyrėjų grupe studijavau potrauminį stresą, patiriamą dėl nudegimų.
Mano darbas buvo nukentėjusių žmonių apklausos. Tai dariau prieš tragediją, per ją ir po jos.
– Buvote darbe, kai pradėjo važiuoti sužeistieji. Gal galėtumėte apibūdinti, kaip tuo metu atrodė ligoninė?
– Mūsų ligoninė operatyviai pasiruošė šiai dramai – atlaisvino palatas, lovas. Laukėme sužeistųjų antplūdžio. Tvyrojo nežinia ir įtampa.
Bet nieko panašaus neįvyko.
Nebuvo karo zonos vaizdų. Matote, paaiškėjo, kad sužeistųjų beveik nėra. Dauguma žmonių tiesiog žuvo.
Įsivaizduoju, kad tos ligoninės, kurios buvo arčiau nelaimės vietos, turėjo daugiau darbo.
Tačiau į mūsų Nudegimų skyrių atvyko 20 ar 25 žmonės. Dalis atvykusiųjų mirė. Išgelbėjome tik maždaug 15 stipriai apdegusių žmonių. Tai buvo labai keista rami diena. Siurrealistiška diena.
Paveikė ir transliacijos
– Kaip į nelaimę reagavo nukentėjusieji, su kuriais jums teko dirbti po išpuolio?
– Žinome, kad dalis nudegimus patyrusių žmonių gali turėti psichologinių sutrikimų, tad ir šiuo atveju vieniems jų kilo, kitiems – ne. Nudegimas savaime yra labai sunkus ir skausmingas sužeidimas, po kurio sunkiai ir ilgai sveikstama.
Kai kurie parodė neįtikėtiną sugebėjimą greitai atsigauti. Vieni greitai paliko ligoninę, kiti buvo gydomi mėnesių mėnesius. Turiu galvoje ne tik sužeidimus. Juk tai buvo ir psichologinė, kultūrinė, politinė, socialinė trauma.
Man labiausiai įsiminė vienas vyras. Senas vyras. Regis, iki nelaimės jis dirbo pasiuntiniu. Buvo sunkiai sužeistas, bet liko gyvas. Jo situacija buvo labai sudėtinga. Jis nenorėjo kalbėtis, nes jaudinosi dėl savo statuso – dirbo nelegaliai.
Bet jis be reikalo taip išgyveno, juk tuo metu pagalbą galėjo gauti visi nukentėjusieji. Man regis, jis galiausiai išvyko iš šalies.
Iš tiesų sunku pasakyti, koks buvo ilgalaikis traumos poveikis. Šiuo metu dirbu su įvairias priklausomybes turinčiais žmonėmis. Jie savo problemas bando malšinti alkoholiu ar kvaišalais.
– Ar šiandien tarp jūsų klientų yra žmonių, kurie svaiginasi dėl rugsėjo 11-osios išpuolių sukeltų psichologinių problemų?
– Manau, kad labiausiai įvykis turėjo paveikti policininkus, ugniagesius, gelbėtojus, kurie tvarkė įvykio vietą, matė žmonių kūnų dalis. Bet šiuo metu su tokiais žmonėmis nedirbu.
Vis dėlto manau, kad buvo paveikta visa šalis. Ši tragedija paaštrino žmonių anksčiau turėtas problemas ir rūpesčius. Viskas susidėjo į viena.
Žinau, kad psichologinių problemų patyrė net žmonės, įvykį stebėję tik per televiziją. Buvo nerimo, depresijos, svaigalų vartojimo atvejų.
– Kai kurie ekspertai abejoja, kad nuolatinis sukrečiančių vaizdų kartojimas per televiziją galėjo stipriai paveikti žmones, kurių nelaimė nepalietė tiesiogiai.
– Manau, kad toks poveikis visai įmanomas. Pavyzdžiui, aš stengiausi tų vaizdų nežiūrėti. Gal metus negalėjau prisiversti nuvažiuoti ten, kur anksčiau stovėjo Pasaulio prekybos centras.
Beje, vienas potrauminio streso požymių yra tam tikrų dalykų vengimas. Ar tu vengi dalykų, kurie tau tai primena? Ar vengi tos vietos? Ar vengi apie tai galvoti?
O vengi todėl, kad per akistatą tave apima labai stiprūs jausmai, ir tu to bijai.
Tačiau dėl to problema tik paaštrėja. Tam tikrų dalykų vengimas apriboja gyvenimą, verčia atidžiau rinktis, kur eiti ir su kuo susitikti.
Vienas šio sutrikimo gydymo būdų – pažvelgti į tai, ko bijai, apie tai kalbėti, kol nusibos. Ir daugiau nebijosi.
Tragedija įsiliejo į visuomenę
– Kaip teigėte, dalis specialistų, dirbę įvykio vietoje ar su tragedijos aukomis, vėliau patys kentė nuo patirto streso. Kaip darbas su apdegusiais nelaimės liudininkais paveikė jus?
– Be abejo, mane tai irgi paveikė, bet ypatingų problemų neturėjau. Tai buvo normali jausmų paletė, kurią išgyvena žmogus tokiomis aplinkybėmis.
– Ar jums kaip psichologui būna lengviau suprasti savo jausmus?
– Sunkus klausimas. Mes tik galime manyti, kad pažįstame save. Pagalvokite, kodėl mes nuolat darome tai, ko nenorime, arba tai, kas mums nenaudinga. Ir tai vis kartojasi. Manau, kad įsitikinimas, jog save kontroliuojame, yra tiesiog didelė iliuzija. Tad nenorėčiau apsimesti, kad pažįstu save geriau nei kiti žmonės.
– Po rugsėjo 11-osios katastrofos praėjo 11 metų. Kaip, jūsų nuomone, per tą laiką pasikeitė Amerikos visuomenė?
– Sakyčiau, tragedija įsigėrė, integravosi į visuomenę ir istoriją nepaprastais būdais. Sakydamas nepaprastais, nebūtinai turiu galvoje šio žodžio teigiamą reikšmę.
Tai privertė mus susimąstyti, kas lėmė tokį įvykį, kas apskritai vyksta. Kad yra žmonių grupės, kurios nori žudyti kitus žmones. Kad yra pasaulis, valstybės, bendruomenės. Ką mes padarėme, o ko nepadarėme, apie ką nepagalvojome.
Akivaizdu, kad išpuolis dar nepamirštas, bet jis jau tampa įprastu prisiminimu.
Musulmonams – nelengvi laikai
– Koks šiandien amerikiečių požiūris į musulmonus?
– Dėmesys musulmonams ir islamui yra labai padidėjęs. Dalis žmonių jų atžvilgiu tapo prietaringesni, linkę kurti stereotipus. Aš nesu vienas jų. Bet šį reiškinį stebiu ir mūsų šalyje, ir visame pasaulyje.
– JAV musulmonų bendruomenės dėl tokio požiūrio, ko gero, patiria didžiulį spaudimą. Ar jie dėl to kreipiasi į psichologus?
– Nedirbau nė su vienu. Nežinau, ar jų religija ir papročiai neprieštarauja lankymuisi pas psichologą, pagalbos iš šalies ieškojimui. Tad nemanau, kad galiu atsakyti į šį klausimą.
Įsivaizduoju, jog jie išties patiria nemažai streso, ypač jei yra vertinami pagal išvaizdą ir smerkiami vien dėl to, kad yra musulmonai. Neįsivaizduoju, kaip šiuo atveju būtų galima nepatirti jokios įtampos.
Taip, ši žmonių grupė dabar išties išgyvena nelengvus laikus.
Padėtų šeimos terapija
– Lietuvos, nors ir neislamiškos šalies, žmonės vis dar drovisi kreiptis į specialistus dėl psichologinių problemų. Esą jeigu lankaisi pas psichologą, esi nenormalus. Kokią reikšmę pačiai visuomenei gali turėti tokia nuostata?
– Labai liūdna girdėti, kad pagalbos ieškojimas laikomas gėda. Beje, Amerikoje ši problema taip pat egzistuoja.
Manau, kad stipresnis ir drąsesnis yra tas, kuris ryžtasi ieškoti pagalbos. Neieškoti pagalbos yra lengviau. Jeigu reikėtų apibrėžti drąsą, sakytume, kad tai yra ko nors sunkaus darymas.
Pripažinimas, jog tu kovoji ir padarysi viską, kad jaustumeisi geriau, yra sunkus, bet kur kas drąsesnis žingsnis negu saviizoliacija ir baimė ieškoti pagalbos vien dėl to, kad bijai, ką kiti pagalvos.
Juolab kad tie, kurie smerkia, veikiausiai patys turi didelių problemų ir yra labai toli nuo tikros laimės. Tikiuosi, kad ši publikacija kam nors Lietuvoje padės apsispręsti.
– Jūsų darbas – padėti žmonėms išsivaduoti iš priklausomybių nuo alkoholio ir kitų svaigiųjų medžiagų. Lietuvoje alkoholizmas yra opi problema. Ką daryti, jeigu šeimoje yra geriantis žmogus, kuris nenori ieškoti pagalbos?
– Deja, tai labai dažna ir sudėtinga situacija. Žmogus neigia turįs problemų ir pyksta, kai jį ragini sustoti. Klasikinis pavyzdys: žmona nusiminusi, kad vyras per daug geria.
Tada ji savo priekaištais nuliūdina jį ir jis turi pretekstą eiti išgerti dar. Grįžęs vėl nuvilia žmoną. Taip užsisuka ciklas be pabaigos.
Šio žmogaus artimiesiems reikėtų pakeisti savo elgesį. Liepdami pripažinti, kad jis yra alkoholikas ir reikalaudami mesti gerti, jie nieko nepasieks. Juk žmogus iš principo nesielgs kaip liepiamas.
Turime tokį metodą, kurį vadiname motyvacine apklausa. Ja parodoma pagarba tam žmogui, jo patirčiai ir pasirinktam gyvenimo keliui. Šiuo būdu sumažinamas asmens pasipriešinimas, jis paskatinamas pats susimąstyti ir priimti sprendimą.
Tokiam žmogui vienas iš artimųjų galėtų pasiūlyti išbandyti šeimos terapiją. Iš pradžių padėtų ir psichologinės knygos alkoholizmo tema perskaitymas.
– Lietuva turi ir dar vieną skaudulį. Mūsų šalis užima pirmąją vietą pasaulyje pagal savižudybių skaičių.
Savo noru kasmet iš gyvenimo pasitraukia per tūkstantį žmonių. Ar tai negali būti susiję su vengimu ieškoti psichologinės pagalbos?
– Vienareikšmiškai taip. Depresija sergantys žmonės yra linkę į savižudybę. Dar pridėkime alkoholį ir profesionalios pagalbos trūkumą – tai didžiausia įmanoma savižudybės rizika.
