Tuomet atsigręžiama į sutuoktinį ir labai įdėmiai tarsi pro padidinamąjį stiklą pažiūrima į jį ir santuoką. Bėda ta, kad paprastai vaikų išėjimas iš namų sutampa su antrąja natūralia santuokine krize, kuri būna 17-25 bendro gyvenimo metais.
Prie viso to, kad tokiame amžiuje jau atsiranda įvairios baimės (senatvės, darbo/statuso praradimo, mirties, vienišumo ir t. t.), kad jaudinamasi dėl besikeičiančios išvaizdos ir senėjimo, kad jau apie save „duoda žinoti“ įvairios ligos, kad kai kurioms mamoms prasideda klimakterinis periodas, o kai kurie tėčiai staiga suvokia, kad „pragyventa pusė gyvenimo, o dar tiek mažai nuveikta“ ir panyra stačia galva į darbus, hobius ar kitus nuotykius už šeimos ribų... prie viso to dar ir vaikai išdumia iš namų, palikdami tėvus vienus su jų pačių bėdomis.
Štai tada labai aiškiai pasimato, ar pora kartu gyveno „dėl vaikų“, ar dėl to, kad jiems iš tikrųjų buvo gera vienam su kitu. Naujai pervertinami santykiai ir, priklausomai nuo to, ko daugiau surandama: bendrumų ar skirtumų, priimami sprendimai dėl tolimesnio gyvenimo kartu.
Labai dažnai aplinkiniai stebisi: „Tokia graži šeima buvo, puikius vaikus užaugino – ir štai dabar, kai galėtų pradėti gyventi sau, nusprendė skirtis...“ Taip atsitinka dėl vienos iš priežasčių: neįveikiama santuokinė krizė arba iš tiesų po vienu stogu ilgą laiką gyveno du svetimi žmonės, o vaikų išėjimas tapo „paskutiniu lašu taurėje“.
Kartais tenka matyti, kad tėvai tiesiog „gedi“ savo vaikų, nors pastarieji yra sveiki ir gyvi, tiesiog išėję gyventi kitur. Palikdami namus, vaikai fiziškai išeina iš erdvės, kurioje augo. Tačiau psichologiškai dar ilgą laiką „pasilieka namuose“. Jeigu tėvai itin skausmingai reaguoja į išsiskyrimą ir nuolat priekaištauja, kad vaikas per retai aplanko, per trumpai pabūna, tuo sukeldami jam kaltės jausmą, arba kritikuoja kartu atvažiavusią antrą pusę, vaikas jaučiasi nesuprastas, „spaudžiamas“. Atsiradusios neigiamos emocijos skatina jį dar labiau apriboti vizitus pas tėvus ir psichologiškai nuo jų atitolti.
Skausmingiau reaguojama tada, kai namus palieka jauniausias vaikas, vienturtis ir/arba kai vaikas augo nepilnoje šeimoje be kažkurio iš tėvų ir tėtis ar mama lieka visai vieni. Jų vienišumas būna „didesnio svorio“.
Taip pat sunkiau yra tiems tėvams, kurie „gyveno vaiko gyvenimą“. Tai tokie atvejai, kai mama mano atsisakiusi karjeros dėl vaikų, gyvenusi be meilės su vyru, aukojo savo interesus ir stipriai ribojo poreikius – ir visa tai vėlgi dėl vaikų. Tuomet labai skaudžiai išgyvenama, nežinoma, kam ir dėl ko gyventi toliau.
Sudėtingiau šis periodas praeina ir tose šeimose, kur tarpusavio tėvų-vaiko santykiai buvo konfliktiški ir destruktyvūs. Anksčiau tėvų nuomonei paprieštarauti negalėjęs vaikas, „atsikeršija“ jiems abejingumi ir šaltumu, o kai kuriais atvejai ir visiškai kuriam laikui nustoja bendravęs. Tėvus tai dar labiau gniuždo ir jie labai išgyvena dėl tokio „nedėkingumo“.
Jei santykiai buvo geri, paprastai net ir išėję vaikai vis vien lieka „arčiau namų“: dažniau aplanko, palaiko ryšį virtualiai, nepamiršta švenčių ir visada atskuba, jei tėvams reikalinga pagalba.
Vaikų išėjimas gyventi kitur ar išvykimas mokytis į kitą miestą ar šalį visada būna palydėtas tėvų liūdesio ir rūpesčio. Taip pat kaip ir vaikai, kurie, viena vertus, džiaugiasi pagaliau gavę „paragauti“ sugusiųjų „privilegijų“, tačiau kartu išgyvena liūdesį, ilgesį ir dažnai prisiminimuose aplanko tėvų namus, ypač jei ten jautėsi saugūs ir mylimi.
Kad abiems šis periodas būtų lengvesnis, rekomenduotina dar iki atsiskyrimo leisti vaikams viešėti pas senelius, dalyvauti stovyklose ir pan.
Teisingai elgiasi tie tėvai, kurių namuose laikomasi tradicijų (minimos šventės, organizuojami sekmadienio pietūs) ir rodomas dėmesys bei pagarba vyresnei kartai. Jei tėvai patys nelanko savo tėvų, neturėtų labai nustebti, jei ir jų vaikai pamirš kelią į jų namus... Kokį pavyzdį rodė patys savo elgesiu, tokiais rezultatais ir teks pasidžiaugti.
Paprastai likę vieni sutuoktiniai natūraliai pradeda domėtis ne vien šeima ir jos nariais, bet ir būsimomis kartomis, visuomene, pasauliu, kuriame tos kartos turės gyventi. Iki tol susiaurintas iki šeimos ribų dėmesys plečiasi ir imama mąstyti “pasaulio mastu“: domimasi politika, ekologija, teise, stojama į klubus ar organizacijas, kurių veiklai ir tikslams pritariama. Atsiranda daugiau laiko, kurį galima skirti savo pomėgiams – tereikia tik atrasti noro. Visa tai veikia tėvams kaip savotiška terapija ir padeda atrasti naujų gyvenimo džiaugsmų.
Vaikų išėjimas iš namų jiems reikalingas tam, kad jie suaugtų ir taptų savarankiškais visuomenės nariais. Suaugęs vaikas turėtų sugebėti dalintis meile ir rūpintis kitu žmogumi, turėtų rasti sau antrą pusę ir sukurti naujus pastovius santykius. Tad geriau būtų, kad tėvai į vaikų išėjimą žiūrėtų ne vien kaip į praradimą, bet ir kaip į galimybės vaikui suteikimą. Ir prisimintų – kad ir kiek metų būtų vaikui, tėvai visada jam yra reikalingi... gal tik ne visi vaikai tai parodo...
Straipsnio autorė Laura Bratikaitė yra VŠĮ „BENE ESSE“ psichologė.
Jei turite klausimų psichologei, rašykite mums psichologas@lrytas.lt.
