Mokslininkus jau seniai domina teigiamo, bet apgaulingo požiūrio į gyvenimą mįslė.
Įtakingo psichologo, Nobelio ekonomikos premijos laureato Danielio Kahnemano pernai išleista 500 puslapių knyga „Mąstymas – greitas ir lėtas” („Thinking, Fast and Slow”) tapo viena perkamiausių pasaulyje.
„Šios knygos negalėjau pakęsti. Daug kartų nustodavau ją rašyti, paskui vėl sugrįždavau. Bėgo metai, o mano knygos rašymas nejudėjo į priekį. Maniau, kad ji sužlugdys mano reputaciją”, – taip apie savo darbą kalbėjo D.Kahnemanas.
Pagaliau jis rado neįprastą išeitį: paprašė draugo suburti komisiją jo knygai vertinti.
Rankraštis buvo patikėtas keturiems specialistams, kurie turėjo atsakyti į vieną vienintelį klausimą: išmesti ar ne?
Pirmieji knygos skaitytojai liko sužavėti.
Įkvėptas tokio įvertinimo D.Kahnemanas užbaigė knygą, kurioje prabilo apie mąstymą ir spąstus, į kuriuos jis patenka. Dažniausiai jais tampa per didelis pasitikėjimas savo jėgomis, kuris lemia klaidingus sprendimus.
Optimizmas tarsi gerųjų fėjų dovana nutiesia kelią išrinktiesiems. Tokie žmonės patiria daugiau džiaugsmo, gyvena ilgiau, nes paprastai geriau rūpinasi sveikata.
Pesimistai visuomet tikisi blogiausio, bet nedaug stengiasi, kad užkirstų tam kelią. Optimistai vartoja vitaminus, tinkamai maitinasi ir sportuoja, jei tai būtina sveikatai stiprinti.
Optimistai geba pasinaudoti net nelaimėmis – jos, vaizdžiai sakant, pažadina kovingumą, todėl tokie žmonės geriau ir greičiau įveikia negandas.
Tad nieko keista, kad optimistai yra mylimi. Jų santuokos būna laimingesnės, net jei partneris nėra tokio giedro būdo, o ir profesijos srityje sugeba pasiekti aukštumų.
Tačiau didelis optimizmas turi ir trūkumų. Teigiamas požiūris neretai užkerta kelią būtinoms abejonėms. Tuomet matome, kur nuveda per didelis pasitikėjimas savimi – žmogus praranda realybės pojūtį, ima elgtis neprotingai, tampa įžūlus, pasipūtęs, pervertina savo gebėjimus ir jėgas.
Paaiškėjo, jog tokie žmonės yra linkę sėkmę priskirti sau, o kaltę dėl nemalonumų suversti atsitiktinumui, aplinkybėms, bičiuliams ar kolegoms.
Dėl panašių mąstymo klaidų kenčia ir valstybių, bankų, investicinių fondų, įmonių vadovai, verslininkai.
Štai vidutinis verslininkas mano, esą turi 60 procentų sėkmės galimybę, nors iš tikrųjų tik mažiau nei 35 proc. smulkiųjų verslų išsilaiko ilgiau nei penkerius metus.
Sprogę finansiniai burbulai, gresiantys valstybės bankrotai – viskas perdėto optimizmo rezultatai.
Ar įmanoma be jo gyventi? Tikrai ne. Pesimistai retai kuria verslą – jie nagrinėja bankrotų statistiką ir atsisako savo sumanymų.
O optimizmą D.Kahnemanas vadina kapitalizmo varikliu. Kai viskas gerai, piliečius žavi variklio dūzgimas, bet krizės metu žmonės pasigenda vairo ir stabdžių.
Euro ir pasaulinė finansų krizė galėjo laikinai sumenkinti optimizmo akcijas, bet vertinant mažesniu mastu optimizmas vis dar tebėra patrauklus, nes žmonės visais laikais siekia turėti sau daugiau naudos.
Apie tai byloja pozityviosios psichologijos sėkmė. Per pusantro dešimtmečio terapeutų kabinetus, mokyklas ir patarimų knygas užkariavusi ši psichologijos pakraipa tikina: optimizmo galima išmokti.
Jis padeda išlikti sveikam, pritraukia sėkmę ir suteikia stiprybės.
Dauguma žmonių turi įgimtą pasitikėjimo savimi nuostatą.
Nuo mažens iki brandaus amžiaus tokie žmonės viską pervertina, nes viską mato tik šviesiomis spalvomis: savo paties gebėjimus ir laimėjimus, savo vaikų talentus.
Bet aiškiai per mažai vertina riziką susirgti vėžiu, prarasti darbą ar patirti kitokių nemalonumų. Tokį optimizmą specialistai vadina iškreiptu.
„Jis būdingas visoms kultūroms, amžių grupėms ir sluoksniams, taigi, galimas dalykas, kad tai yra įgimta”, – sako neurologijos mokslų specialistė iš Londono Tali Sharot.
Britė jau daug metų ieško žmogaus pasitikėjimo savimi ištakų galvos smegenyse. Šia tema parašyta neseniai pasirodžiusi T.Sharot knyga.
T.Sharot, kuri dešimtis savanorių tyrė branduolinio magnetinio rezonanso metodu, pavyko rasti optimizmo „dopingo” grandinę.
Naujausios studijos dalyviai turėjo įvertinti 80 nelaimių ir nedžiugių įvykių: pavogtas automobilis, apvogtas būstas, ant genitalijų aptikta karpa. Visiems jiems teko įvertinti tikimybę susidurti su tokiais nemalonumais.
Po to savanoriai sužinojo statistinius duomenis: vienais atvejais didesnę tikimybę patirti vieną ar kitą įvykį, kitais – mažesnę.
Tokiomis akimirkomis tiriamųjų dalyvių galvos smegenys parodė neįprastą vaizdą: kai nauja informacija nesuteikdavo palengvėjimo, viena galvos smegenų skiltis susijaudindavo labiau.
Po pusės valandos T.Sharot vėl teiravosi dalyvių apie jų tykančią riziką. Antrą kartą klausiami tyrimo dalyviai pasitaisė, tačiau tik tais atvejais, kai tikimybė patirti vieną ar kitą nemalonų įvykį sumažėdavo. Didesnė rizika likdavo neįvertinta.
Optimistiškai nusiteikusias galvos smegenis britų tyrėja pavadino tarsi impregnuotomis – akivaizdu, kad jos nenoriai priima negatyvią informaciją. Tokiu atveju jos dirba taip: priimti informaciją ir ją iškart užmiršti.
Iš ankstesnių eksperimentų T.Sharot nustatė, kad žmogus ateitį mato padailintą. O nedžiugias akimirkas, įvykius vaizduoja tik probėgšmais, lyg tai su tuo turėtų mažai ką bendra.
Nors daugelis tiki, kad pasaulis rieda žemyn, tai neturi įtakos privataus gyvenimo perspektyvai vertinti. Naujausi tyrimų duomenys atskleidė, kad tik 28 procentai vokiečių į savo valstybės ateitį žvelgia optimistiškai. Bet 63 procentai savo likimą ir perspektyvas vertina puikiai – tarsi gyventų kitur.
Vieno eksperimento dalyviai turėjo daugybėje greitai verčiamų nuotraukų atpažinti save. Greičiausiai sekdavosi tada, kai atvaizdas būdavo padailintas.
Panašūs suklydimai turbūt turi savo prasmę. Jie sumažina baimę, apsaugo nuo abejonių ir suteikia daugiau drąsos. Dėl to daugiau laimima, išskyrus loteriją. Gyvename tarsi kreivų veidrodžių kambaryje, kuris gyvenimą daro šviesesnį.
Ar žmogus tampa laimingas tik tada, kai tuo pats tvirtai tiki? Šiuo klausimu mokslas pateikia nevienareikšmį atsakymą.
1930 metais 180 jaunų vienuolių pateikė savo gyvenimo aprašymą. Po 60 metų tyrėjai išanalizavo rašinius. 76 vienuolės jau buvo mirusios.
Tos vienuolės, kurių gyvenimo aprašyme vyravo džiugi nuotaika, gyveno vidutiniškai septyneriais metais ilgiau nei pesimistiškai nusiteikusios.
Prieš 90 metų buvo pradėta 1528 talentingų vaikų studija. Psichologai nuolat jų klausinėjo apie gyvenimo aplinkybes ir sveikatą. Išvada vienareikšmiška: ilgiausiai gyveno ne optimistiški, džiaugsmu trykštantys, o atsargūs, darbštūs, sąžiningi. Turbūt dėl to, kad jie mažiau rūkė, gėrė ir jų gyvenimas buvo tvarkingesnis.
Kaip visa tai suderinti?
Psichologijos profesorius Jensas Asendorpfas mano, kad lemtingą poveikį turi gyvenimo aplinkybės: „Vienuolyne, kur yra mažai rizikos, optimizmas akivaizdžiai yra pranašumas. Bet gyvenant kitapus jo sienų gali būti pavojingas.”
Šie tyrimai nedaug tepasako apie optimizmo priežastis ir ilgalaikį poveikį. Neginčytina tai, kad optimistinis požiūris dažnai yra lemiamas veiksnys: juk daug kas sekasi geriau, kai per gyvenimą žengiama džiugiai nusiteikus.
