„Kaupimo reiškinys yra susijęs arba su senatve, arba su skurdžia praeitimi”, – žmones, negalinčius atsikratyti nereikalingų daiktų, apibūdino vilnietė psichologė-psichoterapeutė Aušra Griškonytė.
– Kodėl kai kurie žmonės nenori įvertinti namuose sukaupto turto ir galbūt dalies jo atsisakyti? Kas juos stabdo?
– Baimė ir šykštumas. Metų metus daiktus kaupiantis žmogus bijo, kad atsikračius kokio nors buities daikto ar kostiumo staiga jo gali prireikti. Jis baiminasi, kad nemokės be jo išsiversti.
Vyresnio amžiaus žmogų sunku perauklėti, nes seni daiktai jam teikia saugumo jausmą.
Šykštuolis taip pat nieko neatiduos, nes jam bus gaila pinigų naujam pirkiniui.
O tie, kurių vaikystė buvo skurdi, turėtų save nuteikti, jog kartais verta atlenkti savo nagus – daiktų reikia turėti tiek, kad jie tilptų į kuprinę.
– Nemažai jaunų žmonių tikina, kad negalėtų gyventi bute, kuriame būtų tik lova, stalas ir televizorius.
– Toks žmogus turi neužpildytos erdvės baimę. Norėdamas jaustis saugiau, tą erdvę prikemša nereikalingų daiktų. Tokia asmenybė remiasi senomis nuostatomis, įsisenėjusiais įpročiais.
Reikia pabandyti gyventi tuštesnėje erdvėje – įsitikinsite, kad tai įkvėps ir pačiam atsinaujinti, ir atnaujinti namus. Jausitės geriau.
– Ar lengva atsikratyti senų daiktų?
– Nenaudojamus daiktus galima parduoti arba atiduoti labdarai.
Jausitės padarę gerą darbą kitiems ir gavę materialinės ir dvasinės naudos.
Psichoterapijos valandėlių metu sprendžiant dvasines problemas dažnai girdžiu tą patį pacientų prisipažinimą: „Kai iš spintos išmečiau senus nenešiojamus rūbus, nuotaika pagerėjo šimtąkart.”
Spintų išvalymas rodo žmogaus vidaus laisvėjimą. Tol, kol jis laikosi įsikibęs į spintos turinį, viduje jaučiasi lyg apmiręs.
O svarstymai, kad drabužių galbūt reikės vaikams ar anūkams, – tušti plepalai.
