Nuo tada 333 šeimai tapo reikšmingu skaičiumi. Visi nuolat jį pastebi, žiūrėdami į laikrodį, parduotuvių kvituose, lėktuvo bilietuose, telefono numeriuose, ant pastatų ir valstybiniuose automobilių numeriuose. Vėliau moteris sužinojo, kad tokios pasikartojančios skaičių sekos yra žinomos kaip „angelo numeriai“, todėl tų skambučių laikas jai tapo dar ypatingesnis.
Ne visi tiki tokiais dalykais. Kai kurie žmonės sakytų, kad Chriso numeris tikriausiai buvo paskirtas iš naujo, o tai, jog Kelsey sulaukė dviejų skambučių tuo pačiu metu, buvo tik atsitiktinumas. Kiti sakytų, kad tai tik eilinė techninė klaida. Tačiau kiti žmonės tokiuose atsitikimuose mato prasmę. Šiuos ženklus jie vertina kaip mažus priminimus, kad jie vis dar yra susiję su žmonėmis, kuriuos myli, net po jų mirties.
Sielvarto terapeutė Becky Stuempfig, dirbanti Kalifornijoje, „Huffington Post“ sakė, kad mirusiojo ženklų matymas ar ieškojimas gali būti normali ir sveika gedėjimo dalis.
„Šie ženklai leidžia netektį patyrusiam asmeniui laikyti mirusįjį savo dabartinio gyvenimo, o ne praeities dalimi, – sakė ji. – Kai miršta mylimas žmogus, meilė su juo nemiršta. Ženklai gali būti sveikas būdas gedintiems išlaikyti tą meilę.“
„Žmonės dažnai suteikia ženklams dvasinę reikšmę, o tai leidžia jiems pajusti, kad mylimasis vis dar yra su jais, nepaisant to, kad jo nebėra fiziniame pasaulyje“, – tęsė B. Stuempfig.
„Huffington Post“ paklausė savo „Facebook“ sekėjų, ar jie kada nors gavo „ženklą“ iš mirusio mylimojo. Žemiau yra pateiktos jų istorijos.
Gėlių žiedlapiai
„Kai mirė mano tėtis, paėmiau rožę iš jo didelės laidotuvių gėlių kompozicijos. Kai grįžau namo, žiedlapiai buvo gana išdžiūvę. Nuplėšiau juos ir įdėjau į užsegamą plastikinį maišelį, kurį įdėjau į nuotraukų albumą, kurį uždariau ir laikiau po lova.
Pabudusi kitą rytą po jo laidotuvių, radau šiuos žiedlapius tvarkingai išmėtytus ant žemės“, – Chelsey V., Tenesis.
Ypatinga jūros kriauklė
„2014 m. man gimė negyvas 20 savaičių ir dviejų dienų berniukas su anencefalija. Pavadinome jį Gabrieliumi. Tuo metu turėjau trejų metų dukrą ir dar vieną sūnų, kuriam ką tik buvo sukakę vieneri.
Mes nesame religingi, todėl nežinojau, ką pasakyti savo dukrai, kai grįžus namo iš ligoninės ji paklausė apie kūdikį. Pasakiau jai, kad jis – aukštai debesyse. Ji atrodė patenkinta šiuo atsakymu ir daugiau nieko nebeklausė.
Po kelių savaičių, kai laukėme kremuotų jo palaikų, kalbėjomės, ką su jais darysime, ir nusprendėme juos išbarstyti vandenyne. Jau buvo vėlu, vaikai jau kurį laiką miegojo ir, net jei būtų mus girdėję, jie buvo per maži, kad ką nors suprastų. Kitą rytą mano dukra kažką pasakė apie Gabrielių, o aš pasakiau: „Ne, mieloji, atsimink – jis debesyse.“ Ji pažvelgė į mane ir pasakė: „Ne, mama. Jis yra vandenyne!“
Viskas tuo nesibaigė. Po kelių mėnesių aš viena išėjau pasivaikščioti į paplūdimį, kur išbarstėme jo pelenus. Ten daug akmenų, bet kartais galima rasti kokią kriauklę ar jūros nugludintą stiklą. Radau kriauklę ir parnešiau ją namo dukrai jos kolekcijai. Ji džiaugsmingai ją pasidėjo. Po kelių savaičių ji pasakė: „Mama, aš pamečiau savo kriauklę.“ Aš paklausiau: „Kurią?“ Ji turėjo visą kolekciją, o aš pamiršau apie būtent šią kriauklę, kadangi mes dažnai jai dovanodavome kriaukles.
Ji pasakė: „O, žinai! Tą, kurią Gabrielius paliko paplūdimyje, kad tu man parneštum namo!“ Per mano kūną perėjo šiurpuliukai.
Deja, dabar ji nieko neatsimena, o dabar jai yra beveik 12 metų. Tikrai tikiu, kad kai kurie vaikai mato daugiau nei mes, ir ji gaudavo ženklų iš savo mažojo brolio iš anapus“, – pasakojo Joella B., Kanada.
„Naujas“ elektroninis laiškas
„Mano vaikinas mirė 2019 m. rugpjūtį, tačiau beveik dvi savaites niekas negalėjo patvirtinti, ar jis tikrai mirė. Praėjus penkioms ar šešioms naktims po jo mirties, bet dar prieš man sužinant apie jo mirtį, jį sapnavau – jis buvo mane apsikabinęs ir laikė mano galvą prie savo krūtinės, kol aš verkiau. Negirdėjau, ką sapne jis kalbėjo, ir nesupratau, kodėl verkiu.
Netrukus po to, kai sužinojau apie jo mirtį, mano mobilusis telefonas pradėjo siųsti klaidingus pranešimus apie „naują“ elektroninį laišką nuo jo. Tačiau šie pranešimai buvo apie paskutinį laišką, kurį jis man atsiuntė likus trims dienoms iki jo mirties. Temos eilutėje jis parašė „tik trumpas priminimas“, o visa žinutė buvo „Aš tave myliu“.
Per 16 dienų gavau daugiau nei 50 šių pranešimų. Kreipiausi į savo mobiliojo ryšio operatorių, kad sužinočiau, ar yra šio gedimo paaiškinimas, bet jie negalėjo atsakyti į mano klausimą. Kaip bebūtų keista, mano elektroninio pašto dėžutėje buvo ir kitų laiškų, apie kuriuos negaudavau daugybės (klaidingų) pranešimų – tik apie vienintelį jo laišką.
Tada vakarą prieš pirmąjį jo gimtadienį po jo mirties sustojau pasiimti picos iš restorano, kuriame vakarieniavome per paskutinį jo gimtadienį. Užsisakiau tokią pat picą, kokią valgiau tada. Jie atnešė dvi picas, tvirtindami, kad viena buvo „perkepta“, ir davė man abi. Mes nebuvome labai dažni šios kavinės klientai, todėl jie negalėjo mūsų pažinoti ar prisiminti mūsų įprasto užsakymo. Antroji pica visai neatrodė perkepta“, – Karen G., Viskonsinas.
Baltas paukštis
„Mano anyta turėjo piktybinį galvos smegenų naviką. Prieš pat jos mirtį mes ją mėnesį slaugėme savo namuose. Tai buvo nepaprastai emocionalus ir varginantis laikas – mes matėme, kaip progresuoja jos liga, tačiau vis tiek tęsėme savo kasdienį gyvenimą. Buvo apmaudu, nes jai darėsi vis sunkiau su mumis bendrauti, matyti mus ar tiesiog būti šalia. Bet mes žinojome, kad yra teisinga rūpintis ja namuose.
Mano anyta mirė penktadienį. Ankstų šeštadienio rytą su vyru išvykome susitikti su jo šeima, kad galėtume susitarti dėl tolimesnių planų, todėl didžiąją dienos dalį buvome išvykę iš namų.
Sekmadienio rytą išgirdome, kad kažkas atsitrenkė į mūsų stiklines duris. Pasižiūrėjome pro langą ir pamatėme ramiai sėdintį tobulą baltą paukštį – nesame tikri, ar tai buvo balandis, ar ne. Buvome be žado.
Mes tai supratome kaip ženklą, kad mano anyta dabar ilsisi, ir ji labai norėjo, kad tai žinotume. Ji visada mums aiškiai pasakydavo, kaip ji jaučiasi, ir mes taip džiaugėmės, kad ji tai darė. Ji tikriausiai žinojo, kaip mes liūdėjome, kai jai gulint ligoninėje nebegalėjome su ja bendrauti. Ji visada darė viską, ką galėjo, kad tik jos šeima būtų laiminga. Ir tai mes jautėme net po jos mirties. Esame labai dėkingi už šią istoriją – tai tikrai atnešė mums ramybę ir paguodą“, – Jessica S., Pensilvanija.
Saugus prieglobstis
„Mano tėtis mirė 2007 m. Helovyno rytą. Kitą penktadienį leidausi į trijų valandų kelionę, kad galėčiau pabūti su savo mama. Atvyko ir mano brolis, kuris gyveno maždaug pusvalandis kelio nuo jos. Tą vakarą abu nuėjome į mūsų vidurinės mokyklos futbolo rungtynes, o aš planavau nakvoti pas mamą.
Iš rungtynių grįžau anksčiau. Pasibaigus mačui, man paskambino mano brolis ir papasakojo, kad eidamas namo pamatė pižama vilkinčią basą mergaitę, kuri tą šaltą rudens vakarą klaidžiojo už pusės kvartalo nuo mamos namų.
Mes liepėme jam atvesti ją į mūsų namus ir iškvietėme policiją. Ji negalėjo mums pasakyti nei savo vardo, nei kur gyvena. Pareigūnai rado jos namus ir saugiai ją grąžino. Pasirodo, mažylė išlipo iš savo lovos ir išėjo pro duris, o jos tėvai to nepastebėjo.
Jei nebūtume praradę tėčio ir neatvykę pas mamą, kad ją paguostume, mano brolis nebūtų radęs šios mergaitės. Esame įsitikinę, kad ją mums parodė tėtis ir padėjo mums saugiai ją grąžinti į namus“, – Denise R., Minesota.
Paslaptingos žinutės
„2015 m. sausio mėn. mano tėtis kreipėsi į greitąją medicinos pagalbą dėl užsikimšusio žarnyno. Jam buvo 80 m. Jis liepė mano mamai važiuoti namo, nes jie nesijaudino dėl komplikacijų ir tikėjosi išspręsti problemą intraveniniais skysčiais.
Naktį jis patyrė plaučių aspiraciją. Kadangi skubios pagalbos skyriaus slaugytojos jo neaplankė daugybę valandų, jis mirė.
Nereikia nė sakyti, kad tai buvo nepaprastai sunkus laikas mūsų gyvenime. Mano mama buvo sugniuždyta, nes jie buvo tikri sielos draugai ir kartu išgyveno net 55-erius metus.
Mano broliai dar spėjo atskristi, kad pamatytų jo kūną prieš jį kremuojant. Aš atvykau dieną po to. Kaip ir daugumos nenumatytų mirčių atveju, kelios ateinančios dienos buvo chaotiškos, o laidotuvės atrodė kaip vienas ilgas sapnas.
Kitą sekmadienio vakarą, grįžusi namo, žiūrėjau televizorių ir sugalvojau parašyti mamai žinutę. Po pirmosios žinutės išsiunčiau antrą ir sulaukiau keisto atsakymo. Išsiuntusi trečią, gavau dar vieną keistą atsakymą. Atsakymai buvo tokie keisti, kad iš tikrųjų pamaniau, kad mano mamai kažkas negerai – kad galbūt ją ištiko insultas ar kas nors panašaus.
Taigi aš kelis kartus skambinau į jos mobilųjį telefoną, o ji neatsiliepė. Pradėjau panikuoti ir paskambinau į jos laidinį telefoną. Ji atsiliepė ir aš paklausiau, ką ji man rašo. Ji man pasakė, kad dabar yra miegamajame, o prieš tai buvo duše. Paklausiau jos, kas parašė tas žinutes, ir ji pasakė, kad jos telefonas yra svetainėje ir nuėjo jo pasiimti. Perskaičiusi ji buvo šokiruota.
Manome, kad „J & M“ yra jų vardų inicialai: Džekas ir Marša. Manome, kad po „OK“ slypi „Oklahoma“, bet šį žodį pakeitė rašybos tikrinimo sistema. Ir mes manome, kad Joe Montana vėl buvo „J & M“. Mano tėtis niekada nerašė žinučių, todėl jis nelabai suprato, ką daro.
Be to, jis ir aš esame ilgai diskutavę apie tai, kad elektra gali būti naudojama susisiekti su artimaisiais po mirties, bet aš visuomet maniau, kad jis naudos šviesas. Tikime, kad jis susisiekė su manimi dėl mūsų ankstesnių pokalbių apie tai, kas mūsų laukia po mirties, ir apie tai, ar yra Dievas. Taip pat dėl to, kad buvome ypač artimi“, – Kimberly C., Havajai.
Parengta pagal „Huffington Post“
