Rugsėjo pradžioje Lietuvoje prasidėdavo žiemkenčių sėja, tradiciniame kalendoriuje ji vadinama Sėmene ir minima rugsėjo 8 d.
O žiemkenčių sėjos pradžią nurodydavo paukščiai ir žvaigždės. Buvo sakoma: „Kad Sietynas lig auštant ateis į pietus, laikas rugius sėti.“
Sietynas – tai Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne. Rudens vakarais dangaus skliaute jis matomas vis anksčiau patekantis. Iš visų žvaigždėto dangaus šviesulių Sietynas folklore minimas dažniausiai.
Žvaigždžių ženklas
Sietyno ryšį su sėjos pradžia rodo ir etiologinės sakmės. Pasakojama, kad velnias nujojęs Švč. Mergelės Marijos sietą, kuriuo miltus sijodavusi. Teko šv. Morkaus prašyti, kad atimtų. Tačiau jam besigalynėjant su velniu, sietas buvo suplėšytas ir naudoti nebetiko. Taip ir liko kabėti ant dangaus.
Etnologas Libertas Klimka teigia, kad Sietyno sakmių kilmė yra ikikrikščioniška.
„Švč. Mergelė Marija tikriausiai buvo Žemyna, šv. Morkus – Perkūnas, velnias – požemio valdovas Velinas. Iš esmės tai yra metų rato, žemdirbių kalendorinio ciklo mitas.
Perkūnas atkovoja iš Velino žemę naujam augmenijos tarpsniui, vėlyvą rudenį persvarą ima Velinas. Jis užrakina, gruodu sukausto žemę.
Sietynas aukščiausiai pakyla – kulminuoja vidurnaktį rugsėjo pradžioje.
Lig aušros Sietynas turi atsirasti pietų pusėje. Apie tai minima ir istoriografiniuose šaltiniuose, aprašančiuose prūsiškus papročius. Tada ir būna tradicinis žiemkenčių sėjos metas.
Tačiau pasirinkdami sėjos laiką ūkininkai atsižvelgdavo ir į kitus gamtoje vykstančius reiškinius.
Tai metas, kai gervės pulkais į pietus patraukia, pranešdamos apie savo didžiąją kelionę sidabro trimitų balsais, arba tilvikai, bėginėdami po rudeninio arimo dirvonus, ima šaukti laibais balseliais: „Pilk, pilk!“ Atseit, laikas pilti grūdus į dirvą.
Šiam svarbiausiam žemdirbio darbui tinkama turi būti ir mėnulio fazė.
Pasak aukštaičių, geriausias laikas žiemkenčių sėjai – trečioji mėnulio pilnaties diena ir ta savaitės diena, kurią yra gimęs pats sėjėjas.
Tačiau pasėlių kenkėjai mažiau rugius puola, jei jie bus pasėti per delčią. Visiškai sėjai netinka jaunas mėnulis – šiaudas silpnas išaugąs ir rugiai „išrinzga“. Dar būdavo žiūrima, kad pūstų šiaurės vėjas, danguje plauktų smulkūs garbiniuoti debesėliai, rytą tvyrotų tirštas rūkas ir iškristų gaili rasa“, – aiškina etnologas.
Prieš sėją šeimininkas iškūrendavo pirtį, gerai išsiprausdavo, persirengdavo švariais baltais marškiniais, kurių nekeisdavo iki sėjos pabaigos.
Laukan pasiimdavo duonos, kurią pakasdavo dievams, ir tik tada pradėdavo darbą. Dirbdavo vienumoje, – tada rugiai gerai dera. Rugius reikia sėti delčioje – kad šaknys tvirtos būtų (nors kitus javus būtinai per priešpilnį ar pilnatį – kad brandesni būtų).
Iš gyvulių elgesio per Sėmenę spręsdavo, kokie bus orai. Jei voverė sukdavosi apie žmonių trobas, ant tvorų ir stogų šokinėdavo, tikėtasi, kad kiti metai nebus derlingi.
Šilinė
Pagal bažnytinį kalendorių rugsėjo 8 d. minima Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Žemaitijoje ji vadinama Šiline, nes toli garsėja Šiluvos (Raseinių r.) atlaidai prie stebuklingojo Apsireiškimo akmens.
Pasakojama, kad apie 1608 m. čia įvykęs apsireiškimas: švč. Mergelę Mariją su kūdikiu ant rankų pamatė bandą ganę piemenys. Netrukus toje vietoje buvo pastatyta Šiluvos bažnyčia.
1976 m. bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas.
Iki šių dienų Šiluva – ypatinga tikinčiųjų traukos vieta. Čia lankosi maldininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių.
