– Kaip paaiškintumėte, kuo jūs užsiimate?
– Gal kažkam tai skambės ironiškai, bet aš užsiimu burtais ir magija. Turiu nedidelį būrimo saloną, „ofisiuką“. Esame su draugėmis įkūrusios įmonę ir mokame mokesčius.
– Kokia konkrečiau jūsų būrimų metodika?
– Metodų yra įvairių, magija yra lanksti ir galima pritaikyti įvairius jos būdus, tai priklauso nuo konkrečios situacijos. Yra 9 pagrindiniai magijos ritualai, kuriuos daugiau ar mažiau taikau, priklausomai nuo to, ko atėjęs žmogus paprašo.
Seniau burdavau kortomis, bet dabar jomis dažniau tik kažką patikslinu, o daugiau užsiimu ritualais. Taip pat vedame mokymus žmonėms, kaip išmokti burtis kortomis.
– Kokius ritualus taikote dažniausiai?
– Tai yra pritraukimai, taip pat santykių harmonizavimas. Dažniausiai žmonėms norisi stipriai pritraukti rūpintį asmenį, nors kartais gal pirmiau reikėtų pakeisti savo mąstymą, o ne griebtis magijos. Dažniausiai kreipiasi moterys ir vyrai, kai juos palieka partneris, galbūt meilužė ar meilužis skiria jų šeimą. Kiek žinau, į kitus kolegas žmonės labiau linkę kreiptis kitais klausimais, matyt, tą lemia atitinkamos vibracijos.
– Ar jums tikrai pavyksta žmonėms sugrąžinti jų mylimuosius?
– Taip, pavyksta, tik ne iš karto – procesas užtrunka nuo 3 mėn. iki kelių metų. Kartais mums tam pakanka vieno susitikimo, kartais prireikia daugiau.
Buvo ir atvejų, kai daug metų žmonės nė nebuvo susitikę. Po ilgo laiko moteris sugalvojo, kad visgi jai buvusio mylimojo reikia, ir man pavyko jai jį sugrąžinti.
Galima padaryti ir taip, kad svetimas žmogus nelįstų į šeimą, ir taip, kad vyras nelakstytų paskui svetimas moteris. Yra įvairių ritualų, labai įdomių dalykų, kurie puikiai suveikia. Pavykusių atvejų buvo nemažai, tiesa, pasitaikė ir nesėkmių.
– Nuo ko jūsų karjera prasidėjo?
– Nuo būrimo kortomis. Jos buvo mūsų namuose ir tiesiog kraustantis pateko man į rankas, kai man buvo gal 12 metų. Dėl įdomumo pradėjau jas dėlioti, po to jau draugai prašydavo paburti, ir burtai pildydavosi, taigi norėjosi tai tęsti.
Be to, kai buvau mažesnė, jutau vibracijas, juk kiekvienas žmogus ar gyvūnas jas skleidžia, ir kai kurie žmonės tą jaučia. Štai būna atvejų, kai žmogus, būdamas namie, jaučia, kad kažkas jį stebi – vadinasi, jis jaučia vibracijas. Galbūt patikrinus elektromagnetiniais aparatais paaiškėtų, kad tai tikrai vyksta.
Mano prosenelis pranašavo ateitį ir jo pranašystės pildydavosi – gal ir tai prisidėjo, kad pasinėriau į šį pasaulį. Lygiagrečiai labai domėjausi ir fizika, norėjosi viskam logiškų paaiškinimų, tik jų ne visuomet pavykdavo rasti.
Be to, vaikystėje matydavau ir moksliškai nepaaiškinimų dalykų, kurių tarsi negali būti.
– Papasakokite, ką konkrečiau jūs matydavote?
– Ir dabar kartais man pasirado dvasios. Nematau nuoseklios įvykių sekos, daug ko nesuprantu, bet dvasias matau. Tai nepriklauso nuo nuotaikos, aplinkos sąlygų ar dar kažko. Paauglystėje netgi pati tėvų prašiau, jog kreiptumėmės į medikus, kad jie ištirtų mano galvą ir akis – pasirodė, kad aš sveika. Tiesiog matau tai, ką matau.
– O jei į jus kreiptųsi žmogus, kurio artimasis mirė ir jis jaučia kaltę, kad jam kažko neišsakė – ar imtumėtės tarpininkauti?
– Tikrai ne, yra mediumai, kurie tuo užsiima ir tai supranta. Aš nesu mediumė, negalėčiau patvirtinti, ar atėjo tėvo ar senelio dvasia, kurios laukėte – jos gali ir apsimesti. Be to, dvasios man pasirodo savu laiku, kai joms to reikia, o ne man – aš to negaliu kontroliuoti.
– Bet kaip tos dvasios atrodo? Ir ar jos kažką jums sako?
– Būna įvairiai, tokius dalykus nupasakoti labai sunku. Tai gali būti lyg šešėliai, juodi ir balti, ir 3 metrų ūgio, ir visai mažos. Kartais matau jas iš toli, kartais galiu ir pabendrauti, bet ne visuomet.
– Grįžkime prie jūsų veiklos pradžios. Būrėte kortomis, o kada viskas tapo rimčiau?
– Dirbau su žmonėmis nuo mažens, tik neprašiau iš jų jokio užmokesčio, tiesa, už prognozes gaudavau medaus, kavos ar kokį papuošalą. Beje, ir šiandien neturiu fiksuotos sumos už konsultaciją, suprantu, kad kai kuriems besikreipiantiems žmonėms finansiškai ir taip sunku.
Taigi būriau kortomis, o po to pamaniau, kad man reikia tobulintis, nes jaučiausi stovinti viename taške.
– Ir kur, kaip mokėtės?
– Yra įvairių ezoterikos mokyklų ir mokytojų, taigi radau tokį mokytoją, su kuriuo greitai užmezgėme ryšį ir radome bendrą kalbą. Tai nebuvo tik juodoji magija, įdomu buvo pasidomėti ir senovės civilizacijomis, ateiviais, kitais sunkiai paaiškinamais reiškiniais. Mokausi ir šiandien, visuomet galima sužinoti kažką naujo. Ritualais pradėjau užsiimti prieš kelerius metus.
– Taigi tą magiją, kuria jūs užsiimate, galima vadinti juodąja magija?
– Taip, jai tikrai taikomas toks apibrėžimas. Nors aš pati manau, kad tokie dalykai spalvų neturi, jas jiems suteikia žmonės. Kaip ir tai, kas gerai ir kas blogai, taip pat sugalvoja žmonės. Tarkim, jei jūsų vyrą vilioja kita moteris, jums tai atrodys blogai, bet jai tikriausiai situacija atrodo kitaip.
Juodoji magija siejama su velniais, bet tai krikščionių tikėjime velnias suvokiamas kaip visiškas blogis, o mes jį jį suvokiame kitaip.
– Kas tie „mes“?
– Tokiais dalykais Lietuvoje užsiimu ne aš viena, o ir tikinčiųjų į velnią, ne į dievą, Lietuvoje yra ne vienas ir ne du.
– Tačiau kaip sugalvojote, kad tikėsite ne į dievą, o į velnią?
– Pradėsiu nuo to, kad manoma, jog tikintieji į velnią kapinėse varto kryžius ar žaloja gyvūnėlius. Tokių dalykų nėra ir būti negali, aš gerbiu gyvus padarus nuo paprasčiausio kirmino iki medžio, kurį tas kirminas graužia. Gerbiu ir mirusiųjų pasaulį ir tikrai nejaučiu noro kažką niekinti.
Paprasčiausiai vienas žmogus meldžiasi Jėzui, kitas – Budai ar Krišnai. Meldiesi tam, kurio filosofija tau artimiausia. Šėtonas (vardų jis turi daug, Lietuvoje seniau vadintas Vėlinu) man patinka tuo, kad neprašo jam vergauti, prieš jį klauptis, yra ir daug kitų man priimtinų dalykų, o krikščionybėje man daug kas nepriimtina, nors ir buvau krikštyta ir vaikystėje dievą tikėjau. Galiu sakyti, kad dievas man nieko gero nedavė, turėjau ir sveikatos problemų, gyvenimas tikrai nebuvo rožėmis klotas. Kai pakeičiau tikėjimą, gyvenimas nušvito kitomis spalvomis, viskas tapo paprasčiau.
– Bet kaip visgi sugalvojote, kad garbinsite velnią?
– Manau, atsivertimu galima laikyti tą momentą, kai į rankas paėmiau kortas ir pamėginau burti, nes juk krikščionybė byloja, kad tokiais dalykais užsiimti nevalia – ji nepateisina nei būrimų kortomis, nei jokiais kitais būdais. Būtų neteisinga, jei vieną dieną burčiau kortomis, kitą – atgailaičiau ir prašyčiau dievo atleidimo, po to vėl burčiau.
Palengva pasikeitė ir mano mąstymas, ir pradėjau melstis ne dievui, o velniui.
– Bet jei tikit į velnią, išeina, kad tikite ir į dievą, juk jie susiję?
– Taip, tikime ir į dievą. Jeigu yra balta, yra ir juoda.
– Kaip jūs tą velnią įsivaizduojate, kokios jo savybės?
– Jis nėra toks blogas, kaip visi kalba. Jis ir apsaugo tave nuo piktų žmonių ir neskatina daryti blogų darbų. Tai – intelektuali dvasia, kuri skatina mokytis, veikti, daryti tai, kas tau rūpi.
Įsakymai „nevok“, „nežudyk“ ir pan. galioja ir mums. Jis tikrai neragina daryti blogybių, tai krikščionybė įtvirtino tokį mąstymą. Jie patys gal kažką negero ir daro – tų demonų yra visokių – bet tikrai neragina vilioti svetimų vyrų, paleistuvauti ar kitaip nusidėti.
Bent jau aš tikiu, kad materialios gėrybės, esančios aplink mus, yra šėtono darbas. Mano supratimu, tikintieji dievu turėtų gyventi tarp miškų, nesinaudoti automobiliais ir, juolab, nelėkti velnišku greičiu.
Kartais krikščionys sako, kad kažką apsės velnias, bet nėra taip, kad jis sėdi kažkur kampe ir laukia galimybės apsėsti. Aš tikrai sielos niekam nepardaviau, tiesiog pakeičiau savo įsitikinimus. Kitų tikrai neraginu to daryti, tikėjimas – kiekvieno asmeninis reikalas.
– Ar jūsų simbolis – apverstas kryžius?
– Apverstas kryžius nereiškia netikėjimo dievu – atvirkščiai. Jis siejamas su šv.Petru, kuris buvo nukryžiuotas ant apversto kryžiaus, taigi tai susiję su tikėjimu. Mūsų kryžius – ne apverstas, jis iš lygių atkarpų, kaip pliusas.
– Ar jus galima vadinti sataniste?
– Satanistai – kas kita, savęs tokia nelaikau. Tiesa, tikri satanistai taip pat nėra blogi, noriu pabrėžti, kad jie gyvybių neaukoja ir kapų nevarto. Nežinau, kuo save laiko žmonės, kurie taip elgiasi, gal tai tiesiog kvailiojantys paaugliai.
– Ką darysite, jeigu į jus kreipsis klientė, kuri prašys pašalinti vyro meilužę?
– Buvo atvejis, kai kreipėsi į mane moteris, kuri prašė atvilioti jai vyrą, kuris buvo vedęs, turėjo žmoną ir vaikų. Taigi ji buvo jo meilužė, norėjusi jį išskirti. Aš jai pasakiau, kad neras tokios pinigų sumos, kuria man galėtų atsilyginti už tokį darbą. Juolab mes nesame kileriai, kurie žudytų jums trukdančius žmones.
Aš šeimų skirti nenoriu, kaip ir sakiau, tai, kad meldžiuosi velniui, nereiškia, kad darau tai, kas prieštarauja mano moralei.
